Pergalinga dvylikos valandų kova su savimi

0

Jau kelerius metus birželio mėnesį Lietuvoje organizuojamos 12 ir 24 valandų trukmės kalnų dviračių varžybos. Mūsų šalyje jos dar nėra tokios populiarios kaip kaimyninėje Latvijoje ar tolimesniame užsienyje, tačiau vis tiek susirenka nemažai dalyvių, norinčių išbandyti save tokiame ultra-maratone. Pagrindiniai trasos ir grupių pasirinkimai: 24 valandas vienam (solo); 24h dviese pasikeičiant; 24h keturiese pasikeičiant ir 12h naktį vienam (solo). Parą važiuojančiųjų startas ir finišas būna vidudienį, 12h startas 21:00, o finišas 9:00. Varžybų principas paprastas: važiuojama ratais tam tikra trasa, kuri driekiasi miško takais per smėlį, šaknis, duobes, įkalnes. Laimi tas, kuris apvažiuoja daugiausiai pilnų ratų (ne kilometrų) arba greičiausiai (jei ratų skaičius vienodas).

Pirmas ir prisvilęs blynas

Šiose 12 valandų solo naktinėse varžybose teko apsilankyti jau prieš porą metų. Nei patirties, ką reiškia važiuoti naktį ir tiek ilgai, nei pasiruošimo nebuvo. Varžybos priverstinai baigėsi po vidurnakčio, įveikus daugiau nei 100 km, dėl suvartoto, iš pažiūros, nekalto maisto. Daugiau plėstis net nereikia…

24h varzybosTiesa, kitais metais kolegos dviratininkai, pakvietė dalyvauti komandiniame 24 valandų važiavime keturiese. Kaip įsitikinome, šioje grupėje būtina gera pasikeitimų taktika. Pirmąsias 12 valandų laikėmės gana neblogai, tačiau vėliau pavargome dėl blogos strategijos.

Pasiruošimas naujajam 12 valandų startui

Prisipažinsiu, esu tinginys ir visada ieškau būdų, kaip produktyviau išnaudoti laiką ir norimą rezultatą pasiekti trumpiausiu keliu. Dažniausiai tas kelias nebūna lengvesnis, bet labai nemėgstu monotoniškų, ilgų treniruočių, liaudiškai vadinamų „kilometrų rinkimo“. Taip galima greitai prarasti motyvaciją. Man arčiau širdies – sporto įvairovė.

Kadangi jau turėjau šiek tiek patirties po pirmo prisvilusio blyno, žinojau, kad vien ištvermės ten tikrai neužteks. Tik apie 60% dviratininko svorio tenka sėdynei, o 40% – vairui. Šaknys, akmenys, kiti nelygumai – nuolatinis stresas rankoms, pečiams, nugarai. O išsėdėti ant sėdynės ir purtytis 12 valandų – išvis ne kiekvienam. Atmintyje buvo išlikęs labai aiškus vaizdas, kai miške sutemsta ir pasireiškia nuovargis: net ir su galinga priekine lempa pavyksta susirinkti visas šaknis, duobes ir smėlį. Nemeluoju, tuo metu net ant savęs imi pykti, kad nepataikai į lygesnį kelią. Turint tvirtą viršutinę kūno dalį, galima labiau atsipalaiduoti. Kojos perduoda daugiau galios pedalams, nes liemuo nevagia jų jėgos. Kad linguojantys amortizatoriai sugeria mynimo jėgą – aišku visiems, bet kad tą patį daro silpnas viršus – pagalvoja retas… Tokiame ultra-maratone svarbi kiekviena kalorija!

Susidėliojus prioritetus, ko reikia šioms varžyboms, pasidariau patogią kelių mėnesių pasiruošimo programą. Be abejo, labai padėjo ir savęs pažinojimas. Dviračio mynimas tikrai neužėmė akivaizdžios pirmos vietos. Vienas svarbus aspektas buvo daugiau važinėtis su turimu sunkiu turistiniu dviračiu (14 kg). Dar specialiai veždavausi 1,5 litro vandens.

Ne mažesnis dėmesys buvo skiriamas specifinėms treniruotėms: gerinti kūno mechanikai, raumenų ir sąnarių jėgai, kad šie patikimai atlaikytų purtymą, smūgius, galimus griūvimus. Tai įvairūs pratimai su maksimaliu pasipriešinimu – tik taip kūnas verčiamas adaptuotis ir stiprėti. Darymas po 50 ar 100 pritūpimų ar atsispaudimų nepadės. Sunkūs pratimai treniruoja ne tik raumenis, bet ir psichologiškai moko išnaudoti turimas savo kūno galimybes.

O psichologinis tvirtumas šiose varžybose itin svarbus. Naktis, visur tamsu, tylu. Pusė smegenų miega, kita pusė – norėtų miegoti. Bet jūs sėdite ant dviračio, sukate pedalus, kas kelias sekundes vis atsitrenkiate į kokią nors šaknį ar klimpstate į smelį. Ir žinote, kad kitame rate vėl laukia tas pats. Ir taip dar keliolika kartų… Per naktį ne kartą pajausite, kad esate arti savo galimybių ribos.

Varžybų diena

Dar iki starto reikėjo susiplanuoti užkandžius ir papildus varžybų eigai. Maisto racioną sudarė sausainiai, juodasis šokoladas, bananai, apelsinai, vanduo, coca cola; papildų – angliavandenių mišinys, aminorūgštys (BCAA, glutaminas), kreatinas, pora angliavandenių geliukų, porcija kalcio, magnio, kalio, cinko, vit.D.

Jau iš buvusių varžybų žinojau, kad naktį dingsta apetitas. Daug paprasčiau reikalingas maistingąsias medžiagas gauti skystu pavidalu. Angliavandenius numačiau vartoti beveik pastoviai, tuo tarpu aminorūgštis su trupučiu kreatino – kas 3 valandas. Klaidingai visur akcentuojama, kad kone vienintelis dalykas, kurio reikia ištvermei – angliavandeniai. NETIESA! Baltymai be galo svarbūs viso organizmo pusiausvyrai, ne tik raumenų darbui.

Visu šituo apsirūpinti trasoje pats nebūčiau pajėgęs, tad įkalbinau žmoną važiuoti kartu ir man padėti. Varžybų metu įsitikinau, kad jos reikia dar labiau nei maniau!

Startas!

Taigi, startas duotas ir visi draugiškai einame iki dviračių, sėdame ir išvažiuojame. Vienas trasos ratas – 10 km ~ 30 minučių ramiu tempu. Savaitę iki varžybų kaliau sau į galvą, kad būtina nuo pat starto griežtai laikytis savo optimalaus tempo ir nieko nesivyti. Kol kas pavyksta – trims dviratininkams leidžiu pabėgti gilyn į mišką. Matau, pulsas svyruoja apie 130, adrenalinas kyla, atrodo, jėgų užtektų net skristi. Bet ne – dar laukia 12 valandų purtymosi… „Arba jie ne žmonės, arba taip skubėdami pavargs“, pagalvoju…

laiku sarasasŽmonos buvau prašęs sekti laiką ir po kiekvieno rato man pranešti, kiek minučių atsilieku nuo pirmųjų. Tempas ramus, po pirmojo rato išgirstu, kad nuo pirmųjų atsilieku 2 minutėmis, po antrojo – 5. Po trečiojo rato žmonos akyse netgi mačiau nerimą, kodėl jie vis tolsta nuo manęs. Bet kur skubėti, kai dar liko 10 valandų? Dar pabūsiu savo komforto zonoje.

Nors ir visai nenoriu valgyti, bet laikas šokoladui. Paprašau po kito rato man jį paruošti, nes pasiimsiu į trasą. Įvyksta nesusikalbėjimas ir gaunu šokolado plytelę neišpakuotą. Lekiu atgal į mišką bandydamas išlupti. Šokoladas veliasi burnoje, tad su kita ranka dar čiumpu gertuvę. Šiaip ne taip ekstremaliai užkandu. Starto/finišo zonoje girdžiu, kad jau atsilieku 8 minutėmis.

Ima temti, lenktynininkų mažėja. Vieni eina ilsėtis, likusieji išsimėtę po trasą. Sustoju užsidėti lempų. Tuo pačiu sužinau, kad vienas iš lyderių dėl kažkokių priežasčių turėjo išvykti namo. Priekyje liko du ir jie abu trasoje su lempomis nuo pat pradžių. Į burną įsimetu banano ir sausainių. Atstumas nuo lyderių – jau 10 minučių. Mano nuomone, tai visai nedaug, bet žmonelė, matau, nerimauja. Kur skubėti, kai dar liko 9 valandos?

12h naktisSutemus jaučiu, kaip prasideda nuovargis. Jis ne fizinis, o tiesiog organizmas prašosi miego, kaip tą daro likusias 364 dienas per metus… Čia jam reikia ne tik nemiegoti, bet dar ir palaikyti medžiagų apykaitą, energijos gamybą. Apetitas dingsta, vanduo sunkiai geriasi. Bet po aminorūgščių ir kreatino dozės net lempa pradeda ryškiau šviesti. Ir nuotaika geresnė.

Netrukus akis nudžiugina priekyje pamatytas dviratininkas. Pasivijus paaiškėja, kad tai vienas mano grupės konkurentų – jau pervargęs ir planuojantis eiti ilsėtis. Tad lieka kažkur vienintelis Aleksandras. Aš jau nuo pradžių jaučiau, kad bus su juo problemų.

03:00 nakties – liko tik 6 valandos! Prasideda pats sunkiausias metas. Valgyti nenoriu, gerti nenoriu, nieko nebenoriu, išskyrus – apelsinų! Daugiau niekas taip skaniai tą naktį nelindo. Minu lyg tranzo būsenoje, galvodamas, ar nugalėsiu save, ar išbūsiu iki galo. Birželio mėnesį mėlynių dar nebūna, bet aš jas mačiau Įveikdamas 130-ąjį kilometrą, iš žmonos sužinau, kad lyderis nebetolsta. Net atsiranda jegų padidinti rato tempą iki 28 minučių. Ir akurat, viduryje trasos pamatau dviratininką! Visai kaip ir aš, pavargęs, nuokalnėje pykstasi su smėliu. Pasistengiu pralenkti ramiai, kad neatpažintų (gal naktį miške, kur aplink nei gyvos dvasios, į mane su dviračiu ir ryškia lempa jis neatkreips dėmesio?). Na, o tada pradedu didinti greitį, kad bent kažkiek pabėgčiau nuo jo. Jėgų atsirado, bet nuovargis padarė savo – važiuodamas tą patį ratą 15-ąjį kartą, vis tiek sugebėjau tiesiai pralėkti posūkį su didžiule rodykle dešinėn. Išgelbėjo kompiuteris ant vairo, kuris, pamačiau, pradėjo brėžti mano maršrutą kažkur ne ten. Spėjau apsisukti ir grįžti į trasą prieš Aleksandro nosį. Turbūt keistai atrodė.

Garmin edgeLieka 4 valandos mynimo. Tai iš tikrųjų labai daug, bet mums atrodė, kad tuoj finišas. Prasidėjo išlikimo kova. Abu pavargę, išsekę ir bando lenktyniauti. Trečiajame rate po to, kai jį aplenkiau, sužinojau, kad Aleksandrui kažkas nutiko ir jis turėjo sustoti poilsiui. Štai tada, tik po 174 kilometrų, galėjau kažkiek atsipalaiduoti. Sustojau viduryje miško, atsisėdau su gertuve vandens pasimėgauti rytmečiu. Per 9 valandas iš viso turėjau tik 20 minučių poilsio.

Baigęs šį 18-ąjį ratą, galvoju, galėsiu sau leisti pailsėti, iki kol Aleksandras vėl grįš į trasą. Bet prie manęs prieina kaimynas iš gretimos palapinės, patyręs ultra-maratonų dalyvis, ir ragina įveikti dar bent du ratus. Kadangi neturiu priežasčių atsisakyti, lėtai juos apvažiuoju ir su 200 kilometrų ramia sąžine leidžiu sau kristi ant žolės. Žemė dar niekada nebuvo tokia patogi!

11430179_418940714944898_2658372492719794204_oTačiau netrukus išgirstu, kad mano varžovas išvažiavo į trasą. Starto/finišo zonoje kas kažkiek laiko atspausdinami vis nauji tarpiniai rezultatai. Pagal juos, iki varžybų pabaigos buvo likę tiek laiko, kad jis teoriškai dar galėjo mane aplenkti, jei aš liksiu toliau ilsėtis. Nusprendžiau nerizikuoti ir paskutiniajame rate prisijungti prie jo.

Taip po ilgų 12 valandų finišavau kaip nugalėtojas, apvažiavęs 21 ratą – 210 kilometrų. Tai kol kas didžiausia pergalė prieš patį save. Fiziškai dar niekada nebuvau taip išsekęs. Bet dar labiau pavargau emociškai. Tam tikrais momentais, kai, atrodo, vos laikaisi, net pats nesupranti, iš kur atsiranda tiek jėgų. Po varžybų įsitikinau, kad žmogaus galimybės praktiškai neribotos, ribotuvas yra tik smegenyse. Kiek mes sugebame pakelti to ribotuvo lubas, tokie ir mūsų rezultatai.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI