VeloGruzija 2016. 2 dalis. Į Batumį!

0

Vos pradėjus švisti antradienio rytui, Vytautas išlindęs iš palapinės nusivylusiai prasitaria, kad, deja, nieko nesimato – visur rūkas kaip ir vakare. Šalta. Vos 7°C. Galime dar pasnausti. Bet po kokio pusvalandžio iš jo pasigirsta „vau!..“ (buvo daugiau visokių žodžių). Skubu išlįsti laukan pažiūrėti, bet užsimiegojusios akys sunkiai suvokia, kaip aukštai vakar atsidūrėme. Atrodo, lyg visas pasaulis aplink matytųsi. Virš galvų – giedras dangus. Debesys gerokai žemiau, virš miestelio, į kurį šiandien keliausime priešpiečių. Todėl neskubėdami tvarkomės, verdame arbatą, kavą, laukiame saulės. Vos tik jai pasirodžius, oras kaip mat įšyla. Galima nusivilkti termo rūbus, megztinius, šiltas kelnes.

Zekari-pereja

Apie 9:00 pajudame žemyn nuo kalno. Prieš akis 900 m aukščio ir 18 km ilgio nusileidimas iki asfalto. Kelias toks pat prastas kaip buvo vakar, todėl greitis apie 13 km/h. 2 valandas purtydamiesi ir grožėdamiesi gamtovaizdžiu pasiekiame miestelį Abastumani, kur prie šaltinio nusiplauname purvinus dviračius ir pabendraujame su vietiniu senoliu. Pastarasis puikiai žino Baltijos šalis, noriai bendrauja. Kaip visada, pagrindinė tema – Rusija. Visiems labai įdomu, kaip mes „draugaujame“ su Rusija, ar nebijome jos; kaip gyvename įstoję į ES. Atsisveikinant nuoširdžiai padėkoja už pokalbį. Matyt, labai retai pasitaiko proga pabendrauti su užsieniečiais.

Abastumani-kavineTame pačiame miestelyje prisėdame kavinėje paragauti kažko gruziniško. Šeimininkė pasiūlo mus pamaitinti kaip mama – „karališkai“. Gauname charčio sriubos su daug mėsos, duonos, didelę lėkštę salotų ir gruziniško sūrio. Už viską sutarėme po 3,2 € žmogui. Su Egidijumi dar užsisakėme po kavos puodelį po 0,8 €. Matematika kaip ir paprasta – mes dviese mokame po 4 €, kiti – 3,2 €. Tačiau atsiskaitydami sužinome, kad visiems mokėti po 4 €, o kava mus vaišina. Kaina didesnė, nes, anot šeimininkės, ji „tiek daug visko atnešė“. Žinoma, mes dėl tų 80 ct nesiginčijame, buvo tikrai skanu ir sotu. Bet gruzinų biznieriavimas kartais būna juokingas. Ir tai ne paskutinis atvejis šioje kelionėje.

AbastumaniPrikimšę skrandukus miname toliau Turkijos link. Nusileidus į 1 km aukštį, oro temperatūra šoka virš 30°C. Gamta šioje kalnų pusėje, kaip matyti nuotraukose, panaši į Turkijos ar Graikijos – sausa, nebe taip žalia.

Prieš naują pakilimą į perėją stabtelime miestelyje, vakarui perkame vandens, limonado, gruziniškos duonos. Paprašę pasverti tik 2 svogūnus, gauname juos dovanų. Čia pat už miestelio lipame į šaltą upę apsiprausti, išsiskalbti rūbų. Dabar jau pilnai pasiruošę kelių valandų mynimui į kalną, Goderdzi perėją.

GoderdziLaimei, įkalnės ne tokios stačios kaip vakar, todėl ramiai, pafotografuodami užkylame į 2030 m aukštį. Siaučia stiprus vėjas, darosi vėsu. Šiltuoju metų laiku čia gausiai ūkininkaujama, daug apšiūrusių vasarnamių. Žiemą šis regionas tampa slidinėjimo kurortu. Ant perėjos ilgai nebūname, nes šalta. Padarome keletą nuotraukų ir skubame leistis žemyn, ieškodami, kur permiegoti. Netrukus, nusileidus iki 1850 m, atokiau nuo kelio Mantas pastebi kažkokią pavėsinę su vandens šaltiniu šalia ir „tualetu“ su puikiu vaizdu. Įsikūrę kempingą, vakarienei verdame grikius su jautienos konservais ir duona. Skanaujame Manto paruoštą eglės spyglių arbatą ir grožimės vakarėjančiais kalnais.Nakvyne

antradienio-grafikas
Antradienio atstumas 70 km ir 1500 m sukilimo, 6 valandos mynimo.

Išaušus trečiadieniui, išlindome iš palapinių vienas kito klausinėdami, ar tikrai buvo taip šalta. Vytautas naktį iš šalčio net kojas sukišo į dviračio krepšį. Atrodytų, miegojome daug žemiau nei vakar, užuovėjoje tarp medžių, tačiau ryte termometras rodė vos 5°C. Jautėsi po nakties sustingę raumenys, tad kol virė arbata ir pusryčiai, teko daryti prisitraukimus, atsispaudimus, kad būtų šilčiau. Po kelionės grįžę į Lietuvą sužinojome, kad šioje vietoje ką tik iškrito pirmasis sniegas.

Nepaisant labai šalto ryto, laukė smagi diena. 115 km žemyn nuo kalnų iki Juodosios jūros, Batumi kurorto. Bet nebuvo taip lengva, kaip atrodė. Pradžioje Egidijui nuleido padangą. Per kitas 2 valandas įveikėme vos 30 km dėl prasto, akmenuoto kelio ir trumpų stačių įkalnių. Bet pasiekus lygų ir gražų asfaltą, viskas apsivertė. Skriejome su vėjeliu.

chaciapuriNedideliame kaimelyje – didelis restoranas ant upės šlaito. Pietums sukirtome po išskirtinį Adžarijos chačiapurį su sūriu, sviestu ir kiaušiniu (2,6 €) bei gruziniškų koldūnų – khinkali (2 €/10 vnt.). Ir kaip gi be vietinio alaus tokią karštą dieną (bokalas vos 0,6 €).

Pilnais pilvais grįžtame į kelią – 70 km iki Batumio. Vietomis asfaltą pakeičia žvyras, kelyje netrūksta automobilių, karvių ir ožkų. Karšta. Jaučiasi, kad artėjame prie civilizacijos: kaimuose vaikai jau ne tik šaukia hello, bet ir klausia what is your name. Netoli Batumio ir mes tariame hello šveicarei, kuri viena pati ketvirtą mėnesį keliauja dviračiu iš Šveicarijos!

Netrukus prasideda miestai. Kol kas nieko gražaus, sovietmetis. Eismas baisesnis nei Kutaisyje. Vienos juostos kelias pasidaręs trijų. Gana juokingai atrodo ženklai Share the road, skatinantys dalintis keliu su dviratininkais, kai gruzinai net tarpusavyje juo nepasidalina. Įvažiavus į Batumį, pradžioje ir jis atrodo ne kaip, tačiau pasiekus centrą vaizdas kitoks. Imame ieškoti viešbučio arba svečių namų. Čia jų apstu. Aplankome keletą variantų, tačiau netenkina arba vieta, arba kaina, kol patikriname Gulnasi svečių namus. Uždaras kiemas, stalai su skėčiais. Erdvi, švari virtuvė. Gauname 5-iavietį kambarį po 8 € žmogui už naktį (iš viso dviems naktims). Patenkinti skubame įsikurti, praustis ir keliauti vakarienės.

Vos spėjus išeiti iš kiemo, vietinis vyrukas pasiūlo užsukti čia pat, į už 15 metrų, esantį restoraną. Jo šeimininkas, tikras iškalbingas gruzinas, labai gražiai mums pasakoja apie patiekalus, Gruziją, ekskursijas. Visi užsisakome tradicinių patiekalų po 3-4 €, salotų ir litrinį ąsotį naminio vyno už 4 €. Paskui antrą. Kol ragaujame vyną, šeimininkas mums pasakoja, kuo išskirtiniai yra gruzinai: kad jie pirmieji sugalvojo aukso gavybos būdą, kai upėje buvo mirkomos karvių odos, po to išdžiovinamos saulėje ir tiesiog nupurtomas išdžiuvęs auksas. Taip pat pasakojo, kad netoli Tbilisio buvo atkastos pirmojo pasaulyje žmogaus fosilijos ir tai patvirtino nepriklausomi ekspertai iš Prancūzijos. Porino mums ir apie tai, kokias nepakartojamas keliones organizuoja turistams, parodo nematytas vietas. Sužinojęs, kad keliaujame dviračiais, nusistebėjo. Dar labiau nusistebėjo, kai pasakėme savo kelionės maršrutą ir parodėme nuotraukas, nakvynės vietą šalia kalnų perėjos. Tik pasakė, kad tai neįmanoma, ir konstatavo, jog nėra ką mums ir pasakoti – pagarba.

batumi-nightAtstatę kalorijas, einame pasižvalgyti po kurortą. Vakaras itin šiltas, pėsčiųjų takas palei jūrą pilnas žmonių, elektrinių dviračių, triračių, keturračių. Turkai cirkinasi su savo ledais kaušeliuose (1,5 €). Grįždami į kambarį neatsispiriame turkiškai, aštriai šavarmai su tikra mėsa už 2 €. Ilga ir turininga diena baigta. Rytoj – laisvadienis.

treciadienio-grafikas
Trečiadienis. 7 valandos mynimo, 115 km ir 550 m sukilimo.

Maršrutą žiūrėkite čia.

BatumiBet nebūtume mes, jei laisvadienį nesėstume ant dviračio. Taigi ketvirtadienį papusryčiavę mieste: šviežia pica (1 €), airanas, šiltos bandelės (~0,25 €) ir desertui gruziniška baclava (0,5 €), miname į pliažą pasišildyti saulėje ir pasimaudyti. Po šių malonumų sugalvojame aplankyti Turkiją, kuri vos už 20 km. Smagu tai, kad kelias veda palei jūrą.

Pasienio poste Mantas su Vytautu užstringa. Jie atvykę į Gruziją pateikė ne pasus, o ID korteles, kuriose, žinoma, nėra įvažiavimo štampo bei to nesimato gruzinų sistemoje, todėl pasieniečiai negali jų išleisti iš šalies (nes jiedu teoriškai net nėra Gruzijoje). Po 15 minučių problema išsisprendžia ir mes įkeliame kojas į Turkiją. Cigarečių ir alkoholio migracija iš Gruzijos į Turkiją labai populiari, aplink lūkuriuoja nemažai verslininkų, laukdami, kol kas nors padės pranešti prekes per sieną.

Jei jau Gruzija negali pasigirti pakelių švara, tai Turkija juo labiau. O štai ir turkiškas miestelis. Tiksliau, beveik turgus. Dvi pagrindinės gatvės nuklotos garsių firmų drabužiais. Kainos juokingos: turkiški megztiniai, kelnės po 4 €, striukės po keliolika eurų. Vietinėje užkandinėje užsisakome kažką panašaus į didelį čebureką, o šeimininkas pavaišina turkiška arbata. Miestelyje gyvenimas tiesiog verda. Tačiau artėja vakaras, todėl laikas važiuoti atgal.

Batumi

Į Batumį grįžtame beveik sutemus. Gatvės dar neapšviestos, pilnos automobilių, o ir dažnas gruzinas važiuoja be įjungtų lempų. Mes irgi net mirksiukų neturime. Tačiau jau esame išmokę važiuoti gruziniškai: atsargiai, bet prieš eismą, viduriu gatvės, nesivadovaujant pirmumo ženklais, nes pirmenybė to, kuris pirmas įvažiuoja į sankryžą.  Galiu pasakyti, visai smagiai tą vakarą pasivažinėjome…

ketvirtadienis-grafikas
Ketvirtadienis. Į Turkiją. 54 km ir 200 m sukilimo.

Bet tuo nuotykiai nesibaigė. Vakare išėjome į miestą pasivaikščioti. Suviliojo Beer Bar. Vos tik prisėdus, prie gretimo staliuko sėdėję du gruzinai labai užsinorėjo bendrauti. Prasidėjo tostas po tosto apie draugystę ir nepriklausomybę. Buvome nustebinti, kaip vienas jų gerai žino net Lietuvos nepriklausomybės istoriją ir tai, kad Lietuva labai palaiko Gruzijos suverenitetą. Kitas gruzinas jau akivaizdžiai vos pastovėjo ant kojų – nieko keisto čačą užsigeriant alumi. Laimei, Egidijui po dviejų čačos gurkšnių ir alaus atsirišo liežuvis, tad mes trys sėdėjome ramiau. Tačiau Vytautas neišvengė gruziniškos atsisveikinimo ceremonijos: apsikabinimų ir bučinių.

Batumi-maistasVakarienę valgėme jau kur kas ramiau. Šašlykai, khinkali, salotos, duona. Jautėmės gana pailsėję ir pasiruošę kitą dieną tęsti kelionę per Gruziją.

Daugiau nuotraukų galite rasti mūsų Facebook pranešime: facebook.com/cosport.lt/posts/1301942906506262

Skaityk kitą dalį – VeloGruzija 2016. 3 dalis. Su policijos palyda.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI