VeloGruzija 2016. 3 dalis. Su policijos palyda

0

Lengviausia ir šilčiausia kelionės dalis baigėsi. Penktadienis – šeštoji diena Gruzijoje. Anksti ryte nedelsdami kylame į kelią. Tikslas – įveikti mažiausiai 115 km iki Senaki miesto.Batumi

Diena karšta nuo ryto. Pirmieji 70 km iki Poti daugiau mažiau eina pajūriu, kur pakeliui aplankome Batumi botanikos sodą. Pats parkas išties nemažas, kaip džiunglės. Galvojame, su dviračiais pravažiuosime greitai ir keliausime toliau. Bet vos tik praeiname vartus, iškart užsirauname ant stačios įkalnės, į kurią, patys iš savęs juokdamiesi, stumiame ir kitaip tįsiame dviračius. Tenka gerokai paprakaituoti, kol ištrūkstame į laisvę.

KabuletiToliau maršrutas veda pajūrio kurortais. Pakeliui, labai neskaniai atrodančioje užkandinėje, paragaujame labai skanaus, pagaminto iš sluoksniuotos tešlos chačiapurio su sūriu (0,60 €). Prasideda greitkelis. Kelias darosi nuobodokas. Kažkur čia turėjo būti naujas Gruzijos architektūros miniatiūrų parkas. Deja, neradome, ir vietiniai nežinojo, kur toks yra.

Poti papludimysPagaliau pasiekiame Poti – nedidelį uostą. Paplūdimys toli gražu ne kurortinis: išvažinėtas ir apstatytas automobilių, visur šiukšlės. Išsimaudome. Pats miestas tvarkingesnis. Centre verda ne tik gyvenimas, bet ir aistros. Kažkoks chaosas. Gatvės siaurios, žmonių pilna, vairuotojai važiuoja kaip nori: sugalvojo, pastatė mašiną beveik vidury kelio ir nuėjo… Bet už tai skanios, aštrios šavarmos po 1,40 €. Nusipirkę po vieną tokią, prisėdame ant laiptų ramiai suvalgyti. Čia išėjęs apsauginis mus nuveja – šitie laiptai į banką, tai benamiams negalima. Tačiau parodo kitus laiptus, ant kurių „leidžia“ prisėsti.

PotiLiko paskutiniai keliasdešimt kilometrų iki dienos tikslo – Senaki, tad padidiname greitį ir lekiame tvarkingai grupele kaip kokie sportininkai. Kelias tiesus kaip styga.

Senakyje prasideda šios nuobodokos dienos nuotykiai, kai vietiniai taksistai vakarienei rekomenduoja restoraną. Pastarasis susideda iš dviejų dalių – paprasto baro ir prašmatnios salės, paruoštos šventėms. Mus, murzinus ir susišiaušusius, pasodina prie gražių baltų staltiesių. Užsisakome kas chačiapurį (~2 €), kas kavos (0,8 €), kas bandelių su arbata (2 €). Prie gretimo staliuko sėdi 3 tvarkingi vyrukai ir kriaušių degtinės butelis. Senaki restoranasŽinoma, jie tuoj pat mus užkalbina, pastato tokį pat kriaušių gėrimą, o Mantas net prisėda prie jų. Paskui sužinome, jog vienas jų, vardu Nicholas (Niko), pasiūlė mums pernakvoti jo namuose vietoj to, kad važiuotume ieškoti vietos kažkur už miesto – gi kažkokia nesąmonė miegoti gamtoje. Mums su Egidijumi iškart nelabai patiko šita idėja, bet Mantui, kaip geram derybininkui, pavyko mus įkalbėti.  Bloga nuojauta neapgavo.

Senaki-pas-NicoNiko trumpam išvažiavo, paskui grįžo į restoraną mūsų pasiimti. Nusekame paskui automobilį iki jo namų, kur jis šiuo metu gyvena pats vienas. Namas – pusiau statybų, pusiau griuvimo stadijoje. Dušo, aišku, nėra. Šilto vandens – juo labiau. Tualeto bakelis irgi neveikia. Net šviesos tualete nėra. Bet už tai, kuo jis labai didžiavosi, yra kompiuteris ir internetas! Žinoma, mes patogumų ir neieškome, bet palapinėje prie upės patogiau. Kaip bebūtų, pats šeimininkas draugiškas, pavaišina arbūzu, kurį prakeikia dėl storos žievės.

SenakiNeramu pasidaro tuomet, kai jis grįžta su pora bambalių alaus po 2,5 litro. Paskui ateina dar keli draugai. Užsirūko. Ne tabaką. Aišku viena – anksti miegoti neisime. Visi bendraujame apie Rusiją, nepriklausomybę, karą ir pan. Per paskutinę invaziją rusai ant šio Senaki miestelio numetė kelias didžiules bombas, žuvo daug žmonių. Gyvenimas Gruzijoje po nepriklausomybės prastas, nėra pramonės, gerai gyvena tik Tbilisis. Niko kalba užsivedęs ir piktas ant armėnų, azerbaidžaniečių, turkų. Visus keikia. Kitame kambaryje garsiai groja muzika (internetu). Vėlai vakare, kai name lieka tik beveik gatavas Niko ir beveik blaivus jo draugas, pastarasis paklausia, ar neturime prožektoriaus. Mantas suranda savąjį ir jie abu išeina į kiemą. Netrukus grįžta su kanape rankoje. Auga tiesiog kieme, tarp kitų žolių. Ją čia pat susmulkina ir džiovina. Nebelaukiame atomazgos ir pradedame ruoštis miegoti. Nors Niko buvo mums parodęs sujauktas lovas, kuriose miegosime, tačiau su Egidijumi nusprendžiame verčiau pasitiesti ant žemės savo čiužinius ir miegmaišius. Tuomet jis baisiai įsižeidžia, kad rodome nepagarbą, ir tikrai neleis mums jo namuose miegoti ant žemės. Ir išvis, kaip mes taip drįstame akis draskyti. Atrodo, jog tuoj kibs į atlapus. Po ilgų derybų nusileidžiame ir keliaujame į lovą. Bet čia jis pamato, jog mes nešamės telefonus, kroviklius ir pinigines lyg bijotume, kad jis ką nors pavogs. Ir vėl ginčas. Net pradėjome galvoti, kad, jei nebūtų taip vėlu, susikrautume daiktus ir dumtume iš čia… Niko nusiramina, tik įsikišus jo draugui.

Miegas irgi buvo kažkoks košmaras. Iki pat ryto garsi muzika, kažkokios diskusijos, keiksmai.

Penktadienis. Per nepilnai 6 valandas nuvažiuota 117 km su 500 m sukilimo.
Penktadienis. Per nepilnai 6 valandas nuvažiuota 117 km su 500 m sukilimo.

Senaki-MartviliŠeštadienį ryte nusprendėme keltis kuo anksčiau, susipakuoti ir važiuoti iš čia, kol dar kas nors įdomaus neprasidėjo. Niko stipriai įmigęs, tad mes ramiai susirenkame daiktus, parašome jam dėkojantį laiškelį ir 7:45 jau miname pedalus. Jaučiamės lyg pabėgę iš nelaisvės. Ramu, tylu, visi miega. Gražus oras, šilta.

Reljefas ir rudenėjanti aplinka vietomis kažkiek primena Lietuvą. Po 35 km privažiuojame gyvą miestelį Martvili, kuriame galima papusryčiauti. Kava iš aparato ir švieži chačiapuriai su pupelių įdaru.

Pasistiprinus galima ir pairkluoti Martvili kanjone. Tai vienas gražesnių objektų Vakarų Gruzijoje, dėl kurio iš tikrųjų mes ir darome tokį lanką prieš Svanetijos kalnus. Nusipirkę pilną bilietą (6 €), į kurį įeina ir plaukimas valtimi, einame tiesiai prie valčių, gauname liemenes, vietinį valties vairininką ir irkluojame upe prieš srovę. Iš šonų supa statūs uolėti šlaitai, gražu, bet kol kas nieko įspūdingo. Na, galvojam, tuoj kažkur priplauksim. Po kelių šimtų metrų esame paraginami irkluoti dar stipriau, nes reikia peršokti per vieną slenkstį ir… viskas. Pasirodo, atplaukėme. Paplūduriuojame ir ta pačia upės vaga pasroviui sugrįžtame. Dar praeiname pėsčiomis trumpą taką su apžvalgos aikštelėmis. Žodžiu, buvo gerai bent pramankštinti kitus raumenis.

MukhuriVažiuojame toliau, diena karšta, pakelės parduotuvėse gaivinamės ledais, mineraliniu. Kur tik radę vandens šaltinį, drėkiname aprangą, kad bent kelias minutes būtų vėsiau.

Priekyje tolumoje išvystame lyg dviratininko siluetą. Pavijus paaiškėja, kad tai ukrainietis, taip pat keliaujantis į kalnus, į Svanetiją. Sakosi „mirštantis nuo nuovargio“ ir paleidžia mus toliau į priekį.

Dienos tikslas – apsistoti prie Enguri upės netoli Jvari miesto, kad kitos dienos ryte galėtume iškart šturmuoti Didįjį Kaukazą. Netikėtai pastebime, kad mus pradeda lydėti policijos automobilis. Važiuoja lėtai, atsilikdamas gal 100 metrų. Mums sustojus, pareigūnai klausia, kur važiuojame, kur miegosime. Papasakojame, kad keliaujame Svanetijos link, jie pataria dėl geresnio maršruto ir riedame tolyn. Tačiau policijos palydos neišvengiame. Po keliolikos kilometrų policijos ekipažas dingsta, tačiau netrukus prasilenkiame su kitu policijos džipu, šis apsisuka ir važiuoja iš paskos. Matyt, pasikeitė aptarnaujamos teritorijos ir mus perima kiti kolegos. Lydi policijaIki finišo likus vos 10 km, pajaučiu, kad minkšta priekinė padanga – antras mano prakolas šioje kelionėje. Iki saulėlydžio dar kelios valandos, tad ramiai susiklijuoju kamerą ir važiuojame ieškoti vietos kempingui. Policija dingo. Turbūt atsibodo mūsų laukti.

Nagrinėjant žemėlapį, jau patyrusios akys iškart pamato galimą nakvynės vietą – ir neprašauname. Didelė, lygi pieva prie išsišakojusios upės. Vieta rami, toli nuo kelio. Nieko nelaukę, po tokios karštos dienos skubame praustis, skalbtis ir statyti palapines.Enguri upėAplink vaikšto vietiniai vaikai, žvejoja, dairosi vienas kitas praeivis. Galvojame, kad turbūt liūdna nebus ir galų gale turėsime kompanijos. Beverdant vakarienę, nuo žvyro karjero mūsų link ateina žmogus. Nusprendžiame, kad tai greičiausiai sargas, ir atspėjame. Vyrukas draugiškas, domisi, kur keliaujame. Tuo pat metu pamatome per pievą artėjantį visureigį. Darosi įdomu. Mašinoje sėdi du vyriškiai, kurie labiau panašūs į vietinius mafukusVienas jų klausia, ar mes nenorėtumėme apsistoti kur nors kitur, kad nekiltų problemų. Papasakojame, kad mes keliautojai iš Lietuvos, kad mūsų šalių santykiai draugiški, kad mes jau savaitė Gruzijoje ir jaučiamės labai saugūs. Patikiname, kad dėl mūsų nebus jokių problemų, esame taikūs. Dar pasiteiraujame, gal mes apsistojome jų teritorijoje ir negalime čia likti. Vyriškis sako, kad žemė ne jų, bet siūlytų mums apsistoti kur nors kur saugiau. Dėl viso pikto. Paklausus, kur tai galėtų būti, vyras pasisako, kad yra iš policijos ir siūlo apsistoti dideliame ir gražiame policijos kieme, kuris yra netoli nuo čia, prie sankryžos, kur buvome trumpam sustoję (pasirodo, jie mus ir ten „stebėjo“). Iškart palengvėja. Tęsiant pokalbį, paaiškėja, jog problemos yra dėl visai čia pat už kalno esančios Abchazijos. Policininkai jaučia pareigą mus apsaugoti nuo bet kokių galimų grėsmių. Kiek matyti, jie rimtai susirūpinę, bet kadangi mūsų daiktai iškraustyti, džiūva rūbai, palapinės pastatytos, vedame derybas, kad galėtume likti čia. Šalia yra gyvenamieji namai, vieta neatrodo pavojinga. Galiausiai pareigūnas nusprendžia, jog leis mums čia likti, bet nakčiai atsiųs policininką budėti. Mintyse nuskamba VAU! Atsisveikinant dar apsikeičiame telefono numeriais nelaimės atveju. 

Policijos automobilisDabar tai jau visai rojus. Vakaras šiltas, todėl laukan išsitempiame čiužinius ir miegmaišius. Besigrožint žvaigždėtu dangumi, atvažiuoja nežymėtas opeliukas. Išlipęs pareigūnas su galingu prožektoriumi apžiūri teritoriją. Vėliau, vidurnaktį, atvažiuoja dar vienas policijos automobilis.

Jei praeitą naktį beveik nemiegojome, tai šiąnakt ilsėjomės kaip karaliai…

sestadienis-grafikas
Šeštadienis. 6 valandos, 103 km, 1000 m sukilimo.

Dar daugiau nuotraukų iš šių dviejų kelionės dienų – Facebook albume.

Praleidai pirmąsias dalis?
VeloGruzija 2016 – trumpa įžanga
 1 dalis. Pirmoji perėja
2 dalis. Į Batumį!

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI