VeloGruzija 2016. 4 dalis. Atgal į kalnus

0

Jvari-rytasPo itin ramios nakties, saugotos dviejų policininkų, išaušo labai šiltas ir gražus sekmadienio rytas – rugsėjo 11-oji. Prabėgo pirmoji savaitė Gruzijoje, per kurią nuvažiavome apie 560 km, įveikdami dvi perėjas – 2300 m ir 2050 m aukščio.

Vos tik išlindau į palapinės, tai pamatę angelai sargai užsivedė automobilius ir išvažiavo. Tokioje gamtos apsuptyje – upė, kalnai, saulė, šiluma – galėtumei visą dieną tinginiauti, tačiau prieš akis – sunki diena į kalnus. Tiksliau, keturios tokios. Tad susirenkame išdžiūvusius rūbus, susipakuojame palapines, daiktus, pavalgome ir… Egidijus pastebi pavojingai sulenktą savo bagažinės kojelę, o Mantas – nutrūkusį rato stipiną, dėl ko gauna p**dako nuo Vytauto už tai, kad vakare neapsižiūrėjo. Draugiškai. Egidijaus bagažinė, greičiausiai, sulenkta dar lėktuve. Na, galvojam, jei atlaikė savaitę, tai laikys ir toliau.

kaukazasŠįkart stovyklavietę paliekame gana vėlai – tik 9:20. Nuvažiavus vos keletą kilometrų, prasideda staigus pakilimas viršun. Apie 10%. Vytautui nutrūksta jau kažkelintas stipinas. Tačiau kelias lygus, tad kol kas galime minti toliau.

Posūkis po posūkio ir atsiveria vis gražesni vaizdai. Braukiame prakaitą ir telefonais bei fotoaparatais pyškiname viską aplink. Smagu vėl sugrįžti į kalnus. Tik šitie kitokie – tai Didysis Kaukazas: statūs skardžiai, aštrios viršūnės, kriokliai, tuneliai uolose, šniokščiančios upės.

EnguriPakilus į 700 m aukštį, atsiduriame šalia įspūdingos spalvos užtvankos ir keliu vingiuojame palei ją. Civilizaciją primena nebent tik asfaltuotas kelias ir kas keliasdešimt kilometrų pasirodantys kaimeliai.

Stabtelime prie besiilsinčių dviejų turistų iš Rusijos su kalnų dviračiais. Jie važiuoja priešinga kryptimi nei mes ir bando įtikinti, kad mūsų pasirinkimas blogas, nes jie gali greitai leistis asfaltu, o mums už perėjos bus miškai ir žvyrkeliai. Bet mes žiūrime iš kitos pusės: kai nusileidimas asfaltuotas, greitis didelis, pro akis prasprūsta labai daug gražių vaizdų, jau nekalbant apie fotografavimą ar filmavimą. svanetija

Šiame kelyje pirmąkart paragavome kubdari – Svanetijos chačiapurių su aštrios kapotos mėsos įdaru. Labai skanūs ir sotūs. Vienas toks atsieina 2 €. Toje pat kavinėje šalto kapučino skardinė kainavo 1,2 €. Tuo tarpu Vytautas remontuoja ratą.

Parduotuvėlėse super dideli Snickers po 0,8 €, limonadai ~1 €. Kainos akivaizdžiai didesnės. Tik Borjomi ir kitoks gruziniškas mineralinis vanduo panašiomis kainomis kaip visur – 0,50 € už litrą.

Mėgaudamiesi peizažais, pavejame ukrainietį, kurį vakar pralenkėme. Matosi, jau tikrai pavargęs. Alinantis karštis, kelias vis kyla aukštyn. Labai mažai vandens šaltinių ar prieinamų upelių nusiprausti, atsigaivinti. Galų gale vieną tokį privažiuojame. Net galvas įkišame į ledinį vandenį (nieko keisto, kad paskui gerklės užkimo ir nosys užsikišo).

Neskubėdami judame toliau, jėgos senka, pradedame dairytis stovyklavietės. Tačiau lygios vietos beveik niekur nėra. Kol privažiuojame Nodashi gyvenvietę ir kavinę. Pastarojoje pasipildome vandens atsargas ir užsisakome po kubdarį vakarienei. Belaukiant kol iškeps, vienas po kito prie kavinės stoja mikriukai, pilni turistų. Iš kiekvieno jų pabyra bent keli visiškai girti gruzinai ir įkyriai lenda į akis, dedasi žinantys Lietuvą ir jos sostinę Taliną. Ne, Rygą. O gal Berlynas?

nodashiKadangi jau darosi vėlu, nešini kubdariais nutariame patikrinti netoli esantį sodą: gal leis ten apsistoti. Žmonių nerandame, tik aplink šmirinėjančius paršiukus, kurie mielai mus priima.

Tai buvo turbūt viena ramiausių kelionės dienų.

Sekmadienis. 80 km ir 1600 m sukilimo.
Sekmadienis. Per 5:30 h – 80 km ir 1600 m sukilimo.

NodashiPriešingai nei vakar, pirmadienis išaušo šiek tiek apniukęs. Tačiau per pirmus 13 kilometrų mūsų laukė daugiau nei 500 m sukilimo, todėl džiaugiamės, kad bus ne taip karšta. Mynėsi išties nelengvai. Ganėtinai statu, kojos dar nesušilusios. Taip staiga kylant viršun, jau net sniegas papėdėse ėmė matytis.

Laimei, šiandienos maršrutas tik 27 kilometrai ir… 1300 m sukilimo. Tam mums prireikė net 3 valandų. Paskutiniams kilometrams kliuvo remontuojamas žvyrkelis, tad teko stipriai paprakaituoti. Egidijui pradėjo net kelius skaudėti, tad sumažinome tempą. Užtat galėjome grožėtis nuostabiu vaizdu į snieguotus Ušba ir Mazeri kalnus, siekiančius 4 km aukštį. Mazeri-Ushba

mazeri-viesbutisŠalia šių kalnų, 1600 m aukštyje įsikūręs Mazeri kaimelis. Čia viešbutukų turbūt daugiau nei gyvenamųjų namų, o arčiau kalnų, prie upės, netgi yra puiki stovyklavietė. Tačiau mes šiandien norėtume eiti pasivaikščioti kalnų link, todėl pirma užsukame į viešbutį papietauti ir galbūt ten saugiai palikti savo daiktus. Naktis žmogui kambaryje su vakariene ir pusryčiais čia kainuoja 20 €. Šeimininkė pietums pasiūlo išvirti makaronų sriubos su daržovėmis už 0,8 € bei iškepti du didelius chačiapurius po 2,4 € (buvo tikrai dideli). Neatsisakome ir naminio vyno (4 € už litrą). Žinoma, nieko neklaususi ant stalo dar atneša tradicinių salotų (0,8 €). Sočiai prisikimšę už 20 € (bendrai), sugalvojame šeimininkei pasiūlyti tokį sandorį: ji mums leidžia kieme pasistatyti palapines, o mes pas juos vakarieniaujame ir pusryčiaujame. Ji tuomet paklausia, ar mes nenorėtume į dušą (po 2,5 €) ir skelia iš koto verčiantį pasiūlymą. Jei mes „perkame“ dušą, tuomet palapines galime statyti nemokamai; jei dušo neimame, tuomet žmogui kainuos 2,5 €. Šitoje vietoje net susižvalgėme tarpusavyje, kad gal ko nesupratome. Jei eisi į dušą – mokėsi, jei neisi – vis tiek mokėsi.snoopy-dog

mazeriŽodžiu, ilgai netempiame ir iškeliaujame pėsčiųjų takeliais. Karšta. Stačiu taku kopėme iki 1850 m aukščio, kol supratome, jog tokiu keliu iki krioklių ar ledyno 2500 m aukštyje tektų eiti dar ne vieną valandą, o kojos šiandien ryškiai nebenori laipioti. Nutarėme, kad poilsis svarbiau… Bet vaizdas į slėnį jau ir šiame aukštyje buvo žadą atimantis. Iš viso pėsčiomis sukorėme 12 kilometrų ir 350 m sukilimo ir į viešbutį grįžome kiek išsekę.

Kieme tuoj prisistatė viešbutyje atostogaujantys gruzinai, labai susidomėję mūsų daiktais. Jiems net palapinės atrodė keistos, jau neminint dujinių balionėlių ir viryklių. Jas išvis sunkiai suvokė. Vytautas tuo metu vėl keitė ratų stipinus. Juokavome, jog jis tai moka taip greitai, kaip F-1 lenktynėse mechanikai keičia ratus.

Pagaliau galima nusiprausti po šiltu vandeniu. Pirmasis duše apsilankęs Egidijus nieko gero nepasakė: vanduo ne bėga, o varva. Tad kiek užtrukome. Švarūs ir gražūs sėdame prie vakarienės stalo. Aš paprašau tos pačios makaronų sriubos, o likusieji nori kažko saldaus – sūrio su uogiene. Tačiau prie savo užsakymo, visai to neprašę, dar gauname makaronų salotų, pomidorų ir agurkų salotų, keptų bulvių. Dar paragavus vyno, jau niekas net į pilvus nebetelpa. Įdomu, kiek šeimininkė paskaičiuos už vakarienę. Tyliai pasisukinėja aplink stalą ir vėl paprašo 20 €. Panašu, kad pas juos čia tokia stafkė, kad ir ką bevalgytum. Tikrai kitokie tie svanetai nei likę gruzinai. Ir nors pastarieji nemėgsta svanetų, mums jie niekuo neužkliuvo.

Normaliai išsimiegoti neleido ne tik užsikimšusi nosis ir nemaloni gerklė, bet ir laukiniai šunys. Panašu, kad jie kovoja dėl teritorijų, pjaunasi tarpusavyje, gaujomis vieni kitus gainioja, loja, kaukia. Būtų buvę tikrai nejauku miegoti kažkur atviroje vietoje.

Pirmadienis. 27 km per 3 valandas. 1200 m sukilimo.
Pirmadienis. 27 km per 3 valandas. 1200 m sukilimo.

Prabėgo dar viena naktis. Šaltas ir giedras antradienio rytas. Po vakarykštės vakarienės dar net nelabai norėjosi valgyti, tačiau Mantas su Vytautu nuėjo į viešbutį papusryčiauti. Kažkas turėjo eiti, nes šeimininkė laukė. Žinoma, užsisakė vieną, gavo daug daugiau. Vėl sumokėjo standartiškai po 5 €. mazeri

Apsimuturiavę šiltais rūbais, pirštinėmis, leidžiamės į kelią Mestijos link. Pirmuosius 6 kilometrus riedant žemyn, kūnas stingsta nuo šalčio, norisi pradėti minti. Kažkoks rudeniškas oras.

Iš už kalnų pasirodžius saulei, šiltus rūbus slepiame krepšiuose ir banguodami keliu grožimės toli aprėpiančiais vaizdais. Pakalnės nusėtos Svanetijai būdingais gynybiniais bokštais, o horizontą užbaigia aukšti snieguoti kalnai. Mestia

Įvažiavus į Mestiją pasijauti lyg kokioje Italijoje: viskas tvarkinga, gražios gatvės, nauji ir renovuoti namai, daug kavinių, parduotuvių, o aplink nepakartojami kalnai. Tik bėda, kad vaistinės nedirba – norėčiau kažko nuo slogos, kad naktį galėčiau ramiai pailsėti. Maisto prekių parduotuvėje rinkdamasis užkandžių, pardavėjos paklausiu, ar nėra dirbančios vaistinės. Ši iškart klausia, o ko gi norėčiau. Tuomet iš tamsaus kambariuko atsineša keletą vaistų pakuočių. Nusiperku porą coldrex pakelių ir jos rekomenduotų kažkokių rusiškų tablečių (sudėtis primena coldrex). Užbėgant įvykiams už akių, užteko poros tų rusiškų tablečių ir ateinančiomis naktimis dingo visi bjaurūs simptomai.

Šiandien dar laukia sunki diena, todėl Mestijoje neužsibūname. Netrukus už jos mus pasitinka 500 aukščio status pakilimas į perėją (1930 m). Taip, tai labai varginantis dalykas, bet lėtai judėdami aukštyn, galime mėgautis vis plačiau atsiveriančiais toliais ir kyšančia Ušbos viršūne. Mestia

Perėjos viršuje pluša statybininkai, tiesia elektros liniją. Čia baigiasi betonkė ir prasideda labai bjaurus, akmenuotas nusileidimas. Vėl atsiduriame 500 metrų žemiau, kaimelyje, kurio centre tradiciškai sėdi keletas vyrukų. Už akių užkliūva maisto prekių kioskelis – mums kaip tik baigiasi čača. Pardavėjas duoda paragauti, tikindamas, kad ji čia itin gera. Kiek iki šiol Gruzijoje teko ragauti, visur jos skonis ryškiai skiriasi – tai nėra paprasta skaidri degtinė. Po ilgų derybų nusiperkame pusės litro „mineralinį buteliuką“ už 1,5 € ir važiuojame toliau. Kelias siauras, labai dulka, ypač kai nestabdydami pravažiuoja turistiniai mikriukai. Taip kilometras po kilometro kylame aukštyn. Karšta. Giedra.

davberiPakeliui, mažos gyvenvietės kavinėje, sustojame papietauti. Labai sename name, bet tvarkingoje virtuvėje mama su dukromis kepa chačiapurius su sūriu ir mėsa. Paragaujame ir tų, ir tų (po 2,4 €). Alus (1 €) bei vynas (4 € už litrą) taip pat skaniai numalšina troškulį.

ushguliVirėjoms įteikę Lietuvos herbo magnetuką, vėl dulkame kelyje. Įkalnės darosi statesnės, kelias kai kur labai susiaurėja ir priartėja prie skardžio. Dviems mašinoms čia prasilenkti vargiai pavyktų.

Ušgulis jau čia pat. Pasirodo pirmieji unikalūs senoviniai kaimai, menantys dar XII amžių, o už jų ir pats Ušgulis su snieguota Škhara fone – tai aukščiausias kalnas Gruzijoje (5193 m). Aplink lūkuriuojantys turistai mums kelia nykščius, nes dviratininkams iki čia – „pragaro kelias“.

Esame iš anksto nusižiūrėję kažkokią stovyklavietę, tačiau dar turėdami laiko nusprendžiame pasižvalgyti po kaimą ir aplink jį – gal rasime vandens šaltinį, prie kurio ir apsistotume. Važiuoti čia neišeina: takeliai ne tik statūs, bet ir pilni akmenų, siauri, nelygūs. Ušgulyje nemažai viešbučių, svečių namų, kurių kainos nakčiai svyruoja apie 15-20 €. Brangoka, sakyčiau.

Už Ušgulio, Škharos link, yra visai padorus šaltinis ir lygi pieva. Greičiausiai, čia mėgsta ganytis gyvuliai, bet, sorry, mes šį vakarą greitesni. Pirmiausia, tai sunku atsigrožėti stovyklavietės vaizdais. Mus supa milžiniški kalnai, o jų papėdėse, dar aukščiau nei esame mes, ganosi ožkos, karvės, arkliai. Jautiesi lyg vabaliukas.shkhara

usgulis-skharaKol statome palapines, kiek atokiau ateina ir atsigula grėsmingas aviganis. Neaišku, ar draugiškai nusiteikęs, ar nelabai. Tačiau vos užmezgus akių kontaktą su juo ir pakvietus, tuoj pat vizgindamas uodegą ima glaustytis ir kišti galvą prie rankų, prašydamas glostyti. Mes kelis kartus matėme, kaip vietiniai gruzinai elgiasi su šunimis: jie juos laiko tarnais, skriaudžia, šaukia, muša. O mes, civilizuoti žmonės, juos mylime. Matyt, tai jaučia ir gyvūnai. Netrukus atsiranda dar vienas jaunesnis ir taip pat draugiškas aviganis. Abu įsitaiso šalia mūsų lyg sargai. Ir iš tikrųjų jie mus saugojo: vos palapinių link ima artintis karvės, buliai, kiaulės ar vištos, tie abu ima vyti visus šalin. Tada grįžta atgal į savo vietą. Tiesa, naktį nuo lojimo teko ne kartą prabusti. Bet už tai jautėmės saugiai. Tik sunku vėl užmigti, nes ganėtinai šalta, o galva pilna įspūdžių. Kadangi dar daug turėjome dujų, prieangyje užsikūriau viryklę. Idėja pasitvirtino, viduje pasidarė visai malonus klimatas.

Tik va paryčiais bulius pasikėsino į Vytauto palapinę…

antradienio-grafikas
Antradienis. Per 6 valandas numinta 70 km su 1600 m sukilimo.

Praleidai pirmąsias dalis?
VeloGruzija 2016 – trumpa įžanga
 1 dalis. Pirmoji perėja
2 dalis. Į Batumį! 
3 dalis. Su policijos palyda

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI