Tekstas pagal Vytauto asmeninius užrašus. Nuomonė nebūtinai turi sutapti su skaitytojo ☺

Kelionė planuota vos ne spontaniškai: pagal patogų skrydį bei šalių įvairovę. Tikslas buvo labiau ne aplankyti kiekvieną turistinį objektą, o pamatyti pačius regionus, pravažiuoti kalnus, pabūti gamtoje, kai ryte atsikeli ir nežinai, kur vakare miegosi… Kaip ir buvusiose kelionėse, manta ta pati: palapinės, maisto gaminimo įrankiai, maišas rūbų bei kiti daiktai, su kuriais galėtume išgyventi praktiškai bet kur ir bet kada.

Nulinė diena
30 km

Rytiniu traukiniu iš Šiaulių pasiekėme Jonavą, iš kurios senuoju Kauno plentu, prasukant pro Šveicariją, Paryžių, mynėme iki Karmėlavos. Oro uoste susipakavome savo valkatavimo terbas ir laukiam lėktuvo.Šveicarija

1 diena
121 km, 640↑ m

Nusileidom Lvove naktį. Dviračiai sveiki. Kad niekur neklaidžiotume, prigulėme oro uoste.
Ryte reikia pasikeisti pinigų, nusipirkti dujų. Bet niekas taip anksti, kaip mes norėtume, nedirba. Tai sėdim senamiesčio McDonald’e (nes priima atsiskaitymui korteles) ir laukiam dienos pradžios. Pasistiprinę ir apsukę kelis ratus senamiesty, susižiūrim, kuri keitykla dirba anksčiausiai, kuri ir kada atsidaro turizmo parduotuvė. Viską sėkmingai susitvarkę minam lauk iš Lvovo.

Šeštadienio rytas. Eismo dar nedaug. Nors vidudienio link gausėja. Miname gan intensyviu keliu, nes kitų būklė neaiški ir nežinoma. Tačiau kur ne kur matosi naujas asfaltas mažesniuose keliukuose, kurie išsuka iš pagrindinio. Karšta ir tvanku. Kilometrai renkasi gan lėtai. Tiek dėl pusiau nemiegotos nakties, tiek dėl neįdomaus kelio. Trumpam prisėdame „ant rato“ vietinei plentininkų grupelei. Su malonumu mus patempia. Žiguliukai ir praeito amžiaus antros pusės vakarietiški automobiliai dūmina, o mes kenčiam. Eismas gan chaotiškas. Nepypina visi kaip Gruzijoje, bet vis tiek pavojingai lenkia vieni kitus. Matėm siaubingą avariją, dėl kurios aplenkėm didžiulį kamštį.
Popiet sustojame prie nedidelio ežeriuko. Nors dugnas dumblinokas, bet įlendam atsigaivinti. Tuo pačiu pasidarom “siestą” per pačią peklą. Netrukus išsukame iš pagrindinio kelio ir miname toliau pakalnėm, įkalnėm, pakalnėm, įkalnėm. Vienas miestelis, pavadinimu Moržyn, labai panašus į mini Druskininkus. Atsukus laiką kokius 20 metų. Yra mineralinio biuvetės. Bet nutarėme ilgos eilės nelaukti.Minam toliau. Apsiperkam vakarui / rytui. Imam galvoti apie nakvynę. Dalius pažymėjęs kelias nakvynės vietas prie upės. Vieną praminame. Palei kitą upę miname keliuku, kuris net gal detalioje navigacijoje nepažymėtas. Daug žmonių maudosi - ukrainiečiai tai tikrai mėgsta. Pramynę kelis kilometrus ir apžiūrėję kelias vietas, išsirenkame, kur galima gan lygiai ant žolės pasistatyt palapines ir pagulėti upėje. Įkrentam į upę šalia vietinių. Keista, bet vanduo šiltas.
Vietinės moterys su vaikais užkalbina, iš kur mes, ką čia veikiam ir pan. Laužyta rusų kalba susišnekame.
Pasistatome palapines. Pavakarieniaujam. Ruošiamės jau eit gult, o ukrainiečių alus ir kalbos liejasi be pabaigos. Šneka kažkiek apie mus, apie Europą. Draugiškai. Per sapnus dar girdime, kaip kviečia paragauti ukrainietiškos naminės.

2 diena
125 km 880↑ m

Naktinės linksmybės greit baigėsi ir apie vidurnaktį galėjome girdėt tik upės čiurlenimą. Tiesa, naktį buvo užsukę du šunys. Dalius juos nubaidė prožektoriumi ☺

Ryte kėlėmės apie 6:00. Išsivirėm grikių su vištiena ir į kelią. Karpatų kalnai jau vakar matėsi, tad greit pradėjome minti viršun. Iki pirmos perėjos reikėjo sukilt nuo ~400 iki 931 m. Toks maršrutas mums žymiai smagesnis, nors ir karšta. Bet, kaip dažniausiai, šalia tokių kelių teka upės, tad galima vis apsiprausti, atsivėsinti.

Aplink jau matosi viršūnės, mašinų nedaug. Tiesa, asfaltas žiauriai duobėtas. Bet yra ir pliusas - mašinos važiuoja labai labai lėtai.

Leistis žemyn pasitaikė gan gera danga, tad greit nusileidome iki miestelio tarp perėjų. Kaip restorane, gana pigiai papietavome, su gėrimu ir desertu sumokėję po ~5 €, ir kilome į kitą 941 m perėją. Už jos jau pasileidome į Užkarpatę, likusią dienos dalį praktiškai vien žemyn, su vienu kitu kalniuku. Prasidėjo daug kaimų, kelias eina palei upę. Visi ukrainiečiai maudosi. Kas nustebino, tai visur labai daug jaunimo, vaikų. Turbūt dėl to, kad negali taip lengvai emigruoti.Kalnų upės, bet vanduo tikrai šiltas. Šaltas tik šaltiniuose, kur vietiniai dideliais kiekiais pilasi į butelius. Kai kurių jų skonis kaip gero mineralinio vandens. Dar kiek pavažiavę, apsistojame upės slėnyje ant pievutės. Upėje duodasi šimtai vaikų ir suaugusių, vanduo švarus. Keletas vietinių mus pakalbina. Tarp jų ir piemuo, ir kokių dešimties vaikas, kuris dar paklausia, gal turime parūkyti… Bet staiga apsiniaukus ir kažkur pro šalį dundant audrai, dingo visi sulig vienu. Rytojaus planas - pasiekti Rumuniją.

3 diena
85 km 180↑ m

Ryte atsibudome vėl apie 6:00. Naktį žaibavo, siautė vėjas, lijo. Ir ryte krapnojo. Tad buvo proga ilgiau pagulėti. Tai buvo ko ne vienintelė diena kelionėje su lietumi.

Apie 9:00 nustojo, greit susivyniavome meškeres ir išmynėme.
Vakar vakare valgiau lietuviškos vytintos dešros. Tai skrandis kažkaip jau naktį sunkiai dirbo. Tad nutariau gydytis tik barščiais ir Cola. Nebuvo lengva, bet padėjo. Dalius tuo metu skaniai valgė didelį mėsainį su bulytėmis už 1,5 €. Vėliau kažkaip „prasimynė” ir savijauta pagerėjo. Lietus vis pasirodydavo, tai slėpdavomės parduotuvėse-kavinėse. Pas juos praktiškai visos parduotuvės yra kavinės. Gali nusipirkt alaus ir sėdėt ir gert. Ir kainos kaip „supermarkete“.

Paskutinė stotelė Ukrainoje buvo kontrabandininkų ir muitininkų mieste. Taip pavadinau, nes, tikrąja ta žodžio prasme, vien pilys viena prie kitos. Su bokštais, auksinėm tvorom, klinkerio trinkelėm, ir viskas iščiustyta. Tiesa, yra ir nebaigtų tokių pilių. Tam pilių miestely paskutinį kartą paragavome ukrainietiškų karbonadų ir šašlykų, tuo pačiu palaukdami, kol prasigiedrys, ir numynėm link posto į Rumuniją.
Ukrainiečiai nebūtų ukrainiečiai, jei nebūtų rusiškos tvarkos. Postas tik lengviesiems automobiliams, pėstiesiems ir dviratininkams. Pradžioje viskas gerai - pamojo, kad galime važiuoti aplenkdami mašinas. Prie kioskelio išrašė lapuką - su vištos koja skaičius 2. Toliau dar keletas „kioskelių“. Dirba du. Vienam vyrui bandom duot pasą ir lapuką. Tai parodo, kad eitume prie kito langelio. Tam kitam moteris kalba telefonu. Paima pasą ir toliau pliurpia. Po to išeina į lauką ir toliau šneka apie savo kažkokius reikalus, apie bankus, internetus ir pan. Uždengia ragelį ir mūsų klausia, iš kur dviračius gavom. Sakom, iš Lietuvos su lėktuvu. Labai nusistebi. Ir toliau pliurpia telefonu. Darosi eilė. Ima iš galo tie, kur neša cigaretes, degtinę, veža kurą, sausainius, šikpopierį, rėkauti. Atbėga kareivis su automatu raminti. Nutyla triukšmautojai. Bet pasienietė vis tiek nepaleidžia telefono ir nieko nedaro. Iš vienos mašinos išlipa toks gorila. Prieina prie to pirmo langelio, su kumščiu trenkia į stiklą, įkiša pasą vidun, nusisuka ir stovi. Pareigūnas jau nebesiunčia prie kito langelio, o ima skanuoti pasą. O mūsų moteris toliau telefone ir tik laiko pasą. Kažkokia cigarečių nešikė jau įkyriai visais būdais bando kišti ranką link langelio, kad aplenktų Dalių. Tipo, ji pirmesnė čia buvo. Bet gražiai atsiduria mums už nugaros. Netrukus pokalbis baigės ir pajudėjo reikalai.
Tiltas tarp Ukrainos ir Rumunijos sienos vienpusis ir siauras. Apkabinėtas vėliavėlėm. Rumunijos pasieniečiai jau europietiškesni. Viskas greit praėjo. Sakau, dar turi būti muitinė. Dalius sako, nieko nesimato, tai minam. Jau sėdom ant dviračių, kai staiga iš kažkokio kampo išlindo moteris su klausimu “why do you ignore me?”. Sakom, kad neignoruojam. Tik nežinom, kokia čia tvarka. Paklausė, ar neturime cigarečių, alkoholio ir kitokių lauktuvių. Sakom, kad nieko neturim. Specialiai net maisto nesivežėm, nes ukrainiečiai sakė, kad neįleidžia su ukrainietišku maistu. Palinkėjo geros kelionės ir numynėm į pasienio miestelį. Ten dar reikėjo paieškoti keityklos. Nes pasienyje niekur nematėme. Štai vieną radome. Norėjome atiduoti ukrainietiškus, kas liko. Tačiau pasakė, kad ukrainietiškų nieks nekeis Rumunijoj. Tai išsikeitėm tik eurų.
Už miestelio apsistojome prie upės. Dieną čia, matyt, smarkiai lijo. Tai iki upės pakrantės nuvažiavom gerokai murzinais dviračiais. Ir vanduo upėje kaip Šimašiaus palto spalva.

4 diena
138 km 940↑ m

Atsibudome apie 7:30. Upė vis dar smėlio spalvos. Papusryčiavome ir apie 9:00 išmynėm. Už kelių miestelių prasidėjo įkalnė. Per nepilnus 30 km iš 300 m sukilome beveik į 1 km. Visiškai naujas asfaltas. Viršuje dar tik baiginėjamas. O 20 minučių leistis tokiu afsaltu per serpantinus išvis pasaka. Rumunija pilna EU vėliavėlių. Na, kiek apiblukusių jau. Jaunimo daug nematyti. Vien vaikai ir pagyvenę. Pastarieji sėdi parduotuvėse-baruose ir geria alų nuo ryto. Tik moterys dirba. Kaip pas romus. Nors daug kas sako, kad Rumunija - “čigonynas”, bet mes nuprendėme, kad jie labiau panašūs į “biednus” italus. Nes tikrų ir įkyrių čigonų beveik nematėme.
Eismas žymiai tvarkingesnis už Ukrainą. Žigulių nėra. Retai kur seną automobilį pamatysi. Labai daug statybų. Pakelės sutvarkytos, žolė nupjauta, miestai ir miesteliai tvarkingi, daug gėlių, žalumos.
Vidurdienį jau buvome Baia Mare centrinėje aikštėje. Vaizdas kaip vakarų Europoj. Neprimena tų laikų, kai 91-aisiais buvau Rumunijoj. Norėjom mint iki tokio kempingo, kuris būt buvęs dar už 30 km, bet gerai, kad sugalvojau paskambinti, nes vietų nebuvo. Satu Mare miestely visi viešbučiai užpildyti. Viename “hostelyje” sutiko leisti pasistatyti palapines kieme ir duoti dušą. Nes Rumunijos upės, tai… įbridęs buvau, bet giliau baisu buvo lįst. Vienas dumblas. Ir privažiavimai per dumblynus. Du kart bandėm dieną išsimaudyt, abu kartus tik gerai pasivažinėjom per purvą.
Tiesa, nenorėjau pradėt nuo blogų naujienų, bet buvo naktį problemų su viduriais. Bet Coca Cola + 3x Smecta lyg ir užcementavo. Nutarėm toliau neberizikuoti. Ėmėmės vietinės naminukės paieškų profilaktinei dezinfekcijai. Deja, apvažiavome kokias 5 krautuves, barus ir pasiūlė tik „staličnaja“ ir kažkokį importinį brendį. Tuomet viename bare nebeišlaikė Daliui nervai ir paprašė vietinės trauktinės. Įpylė iš dvilitrinio butelio į 0,5 „fantos“ buteliuką.

5 diena
160 km 160↑ m

Atsikėlėm, kaip įprasta, 6:30. Papusryčiavome ir 7:30 išmynėme. Dar po Satu Mare miestelį pasisukiojome ir numynėm jau Vengrijos link. Pakeliui išleidom paskutinius jų plastmasinius pinigus ir 9:15 privažiavome pasienį. Atsistojom kartu su mašinų eile. Sakau, nesąmonė čia stovėt, ir nuvariau į tuščią autikų eilę, nes degė žalias šviesoforas. Pradžioj lyg ėmė rėkt muitininkas, bet labai greit praleido. Tad užtrukom gal porą minučių.
Vėl pasienyje ėmėm ieškoti keityklos, bet prie nedirbančių kioskų tik kažkokie juodukai kažkokias “makles” suka, keičia nelegaliai, tai nenorėjome likti be pinigų ir nurūkome tolyn.
Truputį pamynę plentu, pamatėme sankasą, kuria ėjo dviračių takas. Pasitikrinę navigacijoje nutarėm pabandyti. Kaip supratau, tai buvusio geležinkelio sankasa, nes ji jau ėjo ir Rumunijoj, tik nebuvo asfaltuota. Ta sankasa kartu ir apsauga nuo upės potvynių, kuri tekėjo šalia. O apačioje buvo obuolių ir kitų augalų sodai, kaimeliai su vienodais keturšlaičiais čerpiniais stogais ir bažnyčios bokštu. Per 20 km prasilenkėme gal tik su keletu žmonių, kai tuo tarpu kaimai visiškai tušti, lyg negyvenami. Man tas takas visai patiko. O Daliui pasirodė per nuobodus. Ypač 35-36 laipsnių karštyje.
Valiutos keityklą radom tik mieste, Tesco parduotuvės viduje. Pagal kursą, už 3333 € čia gali būt milijonierius.
Aplink Tesco trinasi nemažai romų. Susidarėme įspūdį, kad Vengrijoje daugiau čigonų nei Rumunijoje. Bent jau toje dalyje, kur buvom.

Eismas Vengrijoje labai jau skandinaviškos kultūros. Dviračius lenkia dideliu lanku. Jei nėra pakankamai vietos, kantriai važiuoja iš paskos ir laukia, kada galės saugiai aplenkti. Bet keli atsirado, kurie atsidarę langą bandė aiškint, ko nevažiuojam dviračių taku. Nors takas toks siauras ir “griuvena”, su laipto aukščio bortais. Mes tokiems tiesiog lietuviškai atsakydavome, po ko staigiai langą uždarydavo ir nuvažiuodavo. Tarp kitko, kiek kartų policija iš galo buvo privažiavusi, nesakė nieko.

Visą dieną mynėm praktiškai plokštuma. Pakeliui pamatėme pliažo su vandens pramogomis ženklą. Puiki proga užsukti nusimaudyti. Miestelis Levelek pavadinimu. Ežere įrengtas vandenlenčių parkas. Bet ne trosas pirmyn atgal, o didelis ratas aplink, ir vienu metu čiuožia kokie 5 žmonės. Kaip karuselė. Automobiliams privažiavimas prie ežero mokamas. Pats pliažas aptvertas, įėjimas už atskirą mokestį ir tik per vartelius - pro kuriuos dviračiai niekaip netilptų. Pasižvalgę nutarėme maudytis už paplūdimio tvoros. Sakom, čia turbūt “prasčiokų” pliažas: pradžioje dugnas lyg ir smėlis, bet giliau kelių - kojas bado nupjautų meldų kotai. O aukštuomenės pliažas su tvora net vandeny. Tai tik atsigaivinome ir mynėme toliau. Kirtome Nyiregyhaza miestelį. Centre vyko kažkokia traktoristų fiesta. Pėstiesiems pastatyti rėmai, kurie purškia vandenį. Kaip per maratonus, kad būtų galima atsigaivinti nuo karščio.
Buvom pasižymėję kelis kempingus jau netoli Tatrų. Nuo to miestelio, keiksmažodžio pavadinimu, iki jų apie 35 km. Bet driekiasi visiškai naujas, platus ir lygus dviračių takas. Beveik pavyzdinis. Tad greitai pasiekėme Tokaj miestelį. Pirmame kempinge neradome personalo. Ir šiaip labai daug žmonių, o nameliai sugrūsti kaip Šventojoj. Antrame - “Tutajos beach” pavadinimu - randame visai neblogai įrengtą kempingą, puikiai angliškai kalba tiek savininkas, tiek personalas. Daug vietos, puikus pliažas maudynėms, dušai, virtuvė, baras, užkandinė. 10 € žmogui. Nuostabus vaizdas į kalną ir geležinkelio tiltą. Tad čia ir pasiliekame.

6 diena
99 km 830↑ m

Atsibudau prieš 6:00. Geležinkelio tiltu riedantys traukiniai sukeldavo nemažą triukšmą. Tai taip ir nebeužmigau. Kėlėmės apie 6:30. Tiesa, tik vėliau dieną pastebėjom, kad čia laikas skiriasi valanda.

Nusimaudėm upėje, šalia kurios buvo kempingas, ir išmynėme 9:00. Tame pačiame Tokaj miestelyje papusryčiavome - 3 kiaušinių omletas su duona ir espresso arba arbatos puodeliu - apie 3 €. Miestelis kurortinis (hiking mėgėjams), daug įvairių parduotuvių, vynų rūsių.

Pradžioje mūsų maršrutas vedė aplink “vienišą” kalną su nemažai vynuogynų, dirbamos žemės. Toliau ėjo per laukus. Labai daug saulėgrąžų laukų. Pramynėme Nestle fabriką - kvepėjo kakava. Po kiek laiko atmynėm į Miskolc miestelį kalnų papėdėje. Ten paragavome kažkokį aštrų pusiau kebabą, pusiau hamburgerį. Už Miskolc prasidėjo kalnuotas Bükk nacionalinis parkas su nemažai objektų ir pramogų turistams. Sukilome ~500 metrų į viršų ir tik iš kokio ketvirto karto radome tinkamą poilsiavietę visai netoli kelio.

7 diena
118 km 180↑ m

Atsibudom vėlai, Lietuvos laiku apie 8:00. Nelabai išsimiegoję. Naktį vis kas nors pažadindavo: tai žvėriukai aplink, tai motociklai. Bet beveik iškart laukė smagus nusileidimas serpantinais žemyn iki Eger miesto.

Paskui Budapešto link važiavome šalutiniais keliais pro kaimelius ir miestelius. Miesteliuose centriniai skverai sutvarkyti, veikia fontanai ir pan. Daug viešų vandens čiaupų.
Pasitaikius progai, šokome traktoriui ant rato. Greit prabėgo tie 10-15 km.

Diena buvo kaip ir vakar karšta, tik gal vėjas kiek vėsino ir nebuvo taip dušna. Bet termometras rodė 36 laipsnius. Naktimis laikėsi apie 25 C. Tai net miegoti karšta. Šiandienos stovyklavietė rasta netyčia, prie ežeriuko su stalu ir pavėsine. Už kokio puskilometrio įrengtas mini zoologijos sodas, tai visą laiką girdėjome dramblius ir dar visokių garsų.

8 diena
115 km 500↑ m

Išsimiegojome labai gerai, ramiai Apie 9:00 mes jau kelyje. Iki Budapešto - lygumos, bet vėjas buvo stiprus (~25-30 km/h) ir priešpriešinis, tai tuos 75 km paprakaitavome. Apie 12:30 jau buvome Budapešte, BikeCamp - kempinge privačiame kieme, kur renkasi su dviračiais bei motociklais. Kaip šeimininkė sakė, šiek tiek vėliau - ir būtume nebetilpę. Tvarka čia griežta: visur įspėjimai, kad nuo 23:00 triukšmauti griežtai draudžiama, turi būti visiška ramybė. Pasistatėm palapines, susimetėm vidun tašes ir patraukėme į Budapešto centrą. Miestas erdvus, daug šviesių pastatų. Ypač gerai tai matosi nuo Laisvės statulos kalno. Pats centras nemažas, gausus turistų, jaunimo. Dunojus pilnas laivų. Alaus bokalas centre kainuoja 1-2 €. Pita Gyros po 2-3 €. Mes, žinoma, iš turtingos šalies, tai pataikėme į barą, kur sumokėjome už alų po 4 €. Dalius įtaria „maklę“ 🙂 Prasimalėme visą likusią popietę ir vakarą. Geriausiai apie miestą pasakoja nuotraukos.

9 diena
135 km 1000↑ m

Kėlėmės apie 7:00. Ryte traukinėdami užtrauktukus ir kalbėdami, atsikeršijome kažkokiems vokiečiams, kurie naktį garsiai ilgai kalbėjo, kažką barškino.
8:30 pramynėme miegantį Budapeštą, Vac miestelį palei Dunojų. Pataikėme į Eurovelo 6 trasą (kuri eina nuo Juodosios iki Baltijos jūros). Po to vėl pasukom į kelią, prasidėjo kalnai, pakalnės. Į aukštį nieko nesukilom, bet per dieną gavosi virš 1 km sukilimo. Dar įveikę kelias pakalnes, po pietų pasiekėme Slovakiją. Pagaliau galėjome sieną kirsti nestoję. Tik pasieniečiai su geltonom liemenėm nužiūrėjo mus.
Slovakija jau skiriasi kraštovaizdžiu bei slaviška kalba. Pravažiavome Dudince mineralinių vandenų kurortą, kur prisipylėme kiaušiniu dvokiančio, bet skanaus mineralinio vandens. Bare paragavome slovakiško alaus, apsipirkome prekybos centre ir apsistojome ant kalno, netoli savo maršruto už Krupina miestelio. Mineralinio turime tiek, kad juo plauname indus, nes paprastą pirktą vandenį taupome virimui.

10 diena
133 km 1160↑ m

Atsibudome prieš 8:00. Naktį buvo jau gan vėsu - „garminas“ rodė 9 laipsnius. Teko lįsti į miegmaišį.
Mynėme toliau “Route 66”, užsukdami į kelis miestelius: Babina, Dobra Niva, Zvolen, kuriame buvo pilis, centrinė aikštė. Nuo Zvolen iki Sliač veda dviračių takas palei upę. Užsukome ir į Banska Bystrica. Labai gražus centras. Apskritai, Slovakijos miestai gana gražiai sutvarkyti. Čia pasisukinėjome, pailsėjome, papietavome picerijoje už 4 €.

ČertovicaNuo 500 m pakilome į 1230 m Čertovica perėją. Buvo jau nebe taip karšta, debesuota. Tai pailsėjome kuo kaitros ir svylančios odos. Ant kalno užsisakėme Slovakijos tradicinių virtinių su sūriu ir spirgiukais (4,5 €). Tokios kalorijos po tokio sukilimo - kaip tik. Dalius dar paragavo kavos - turbūt brangiausia kava kelionėje - 1,20 €. Nes kavinėse Ukrainoje ir Rumunijoje kainavo po 0,30-0,50 € už puoduką, Vengrijoje ir Slovakijoje ~1 €.

Leidžiantis nuo kalno atsivėrė nuostabūs peizažai. Nusprendėme, kad apačioje ieškosime, kur apsistoti. Radome puikią pievą atokiau ant kalvos. Pats tas nakvynei.

11 diena
113 km 1270↑ m

Po vakar sunkokos dienos, atsikėlėme apie 7:00. Grįžome į Route 66, toliau lankant miestelius. Norėjome patrumpint kelią per autostradą - galvojome, gal kelis kilometrus niekas nepastebės. Bet pamynus 50 metrų, iš galo prilėkė nežymėta „audinė“ ir išprašė mus atgal…

Poprad - didesniame mieste prieš Tatrus - sočiai papietavome azijietiškoje virtuvėje už 4 €, apsipirkome vakarui ir puikiu dviračių taku atriedėjome iki Aukštųjų Tatrų papėdės. Prasidėjo sukilimas. Tai aukštyn, tai žemyn. Tikslas buvo pasiekti ežerą kalnuose Morskie Oko. Kilometro aukštyje kirtome Lenkijos sieną, pasukome to ežero link. Ir prie kasų mus “pradžiugino” apsauginis - su dviračiais neįleis. Iki ežero dar 400 m į viršų, status kelias, o žmonių srautai labai dideli, tad su dviračiais yra buvę incidentų. Nelikome visai patenkinti. Googlas šiaip rodė pėščiomis taką iš Slovakijos per kalnus. Sakau tam apsauginiui, o kas, jei mes iš Slovakijos būtume atmynę? Tas nusijuokė kažką, ir tiek.

Taip apsisukom ir mynėm atgal. Būtų buvęs dar vienas variantas patekti prie ežero čia pat perbrendant upę, nes kitoje jos pusėje matėsi tas pėsčiųjų takas. Bet nenorėjome užsirauti dar ant kokių „reindžerių“, tai truputį grįžome atgal į Slovakiją, pro kur atmynėm, ir apsistojome pievoje šalia 2500 m aukščio Tatrų viršūnių.

12 diena
145 km 1050↑ m

Naktį buvo tik 7 šilumos, bet šįkart jau iš vakaro apsirengėme šilčiau. Šiandien laukė Krokuva. Tad anksti kėlėmės ir išriedėjome apie 8:00. Prasidėjo smagūs nusileidimai. Net teko stoti apsirengti, nes leidžiantis >60 km/h darėsi vėsu. Bet vėl kelios įkalnės ir šilta pasidarydavo. Netrukus taip užkepino, kad greit visus sluoksnius susiminimalizavom. Termometras rodė 30-32. Nowy Targ miestely papriešpiečiavome. Bet gal nereikėjo, nes prasidėjo įkalnės viena po kitos. Užkyli 100-200 metrų, nusileidi beveik tiek pat. Vėl kyli, vėl žemyn. Lenkijoje, kaip visada, kamščiai. Visai smagu dviračiu lenkti automobilių kolonas. Prieš Myslenice įrengtas naujas greitkelis su šalia aptarnaujančiu keliu, labai tinkamu ramiam turistiniam mynimui. Čia prasilenkėme su ispanų turistu.
Pačiame Myslenice prigulome atsigaivinti upėje.
Norėdami patrumpinti kelią iki Krokuvos, pasukome per individualių namų rajonus. Ir vėl prasidėjo kalnai pakalnės. 20% sukilimai ir nusileidimai po kelis kilometrus. Ir dar vingiuoti. Karšta. Artėja 100-asis dienos kilometras, kojos jau šiek tiek išsekusios. Dalius pyksta ant mano “priemiesčių” kelio 😀 .

Taip kalnas po kalno atsiradome Krokuvoje. Suvalgę po arbūzą ir pailsėję parko pavėsyje, keliavome į geležinkelio stotį. Tiksliau ne iškart, o iš kokio trečio karto. Nes pradžioj bandėm per viršų (virš peronų yra parkingas), po to per apačią (yra tunelis po peronais) ir galų gale iš perono su liftu patekom į stotį. 😀

Pradinis planas buvo traukiniu su persėdimais važiuoti Krokuva - Varšuva - Balstogė, iš kurios veža traukinys į Kauną. Taip užtruktume dar porą dienų. Tačiau jauna kasininkė pasiūlė tiesioginius bilietus į Suvalkus. Išvyksta 4:40 ryto, o Suvalkuose būna 12:21. Iš ten jau nebe toli Lietuva. Šis variantas dar geresnis. Ir išvarėme pasisukioti po Krokuvą. Be galo daug žmonių, daug dviračių. Sutemus net bėgikų nemažai. Kainos, bendrai paėmus, panašios kaip Šiauliuose, bet gėrimai pigesni. Prekybos centruose dar pigiau.

Per vakarą mieste susukome apie 30 km. Dabar laukiam traukinio ir mąstom, ką darysim ryt Suvalkuose.

Diena namo
66 km 300↑ m

Kadangi 4:40 turi išvykti traukinys Krokuva-Suvalkai per Waršuvą, 4:10 ateinam į 5 peroną. Kuriame kelyje turi atvažiuot traukinys nelabai aišku. Atvažiavo kažkoks ilgas, caro laikų. Sakom, gal ne tas, gal per anksti? Kiek palaukiam. O gal tas, nes dar tebestovi. Ieškom, kas parašyta ant traukinio. Nemiegotom akim nelabai randam, kad rašytų kur „Suwalki“. Ir traukinio numeris ne tas. Pagaliau atsiranda kažkokia gyva dvasia perone su orandžine liemene. Klausiam, ar čia tas, kur į Suvalkus? Sako, tas tas. Susirandam savo 7 vagoną. Patys atsidarom duris. Susikeliam dviračius. Pusė vagono skirta tik dviračiams. Kita pusė - kupė, kaip prieš kelis metus būdavo Vilnius-Klaipėda. Sėdim, vis dar abejojame, kažin tikrai čia tas. Tik tuomet randame dar vieną lentelę, kurioje pamatome užrašą Suwalki!
Lygiai 4:40 pajuda. Bet traukinys pustuštis. Galime patogiai įsitaisyti miegui.

Stotelė po stotelės vagonai užsipildė. ~9:00 jau buvome Varšuvoj. Dar prilipo žmonių. Nemažai ir su dviračiais.
Internete tikrinam variantus, ką toliau daryti nuo Suvalkų. Už 10 min nuo traukinio atvykimo yra Liux Express autobusas į Kauną. Traukiny visų paprašom, kad galėtume pirmi iššokt su savo dviračiais. Lekiam į autobusų stotį. Autobusas dar stovi. Valio! Bet neilgam. Vairuotojo klausiam, ar priimtų su dviračiais. Tas rusiškai “nu gal, nu kaip nors”. Bet staiga atsiranda antras vairuotojas ir klausia, ar turim bilietus. Sakom, ne. Tai tas vos ne “viso gero tada”. Autobusas neva pilnas. Teko imtis plano B. Minam į Marijampolę. Ten 17:30 “Busturo” autobusas važiuoja į Šiaulius.

Visai neblogas asfaltas veda per kaimus, šalia Via Baltic kelio. Yra kalniukų, bet iš po vakar Tatrų jie juokingi. Net pirmo bėgio nereikia jungti. 😀
Likus 7 km iki LT įvažiuojam į Via Baltic. Nes kitu atveju, per didelis lankas gautųsi iki Marijampolės. Sakom, 7 km iki Lietuvos ir dar 10 iki Kalvarijos - pakentėsim. Ten šalikelė plati asfaltuota. Keista, bet Via Baltic buvo gan rami. Mašinų viena kita. Ir didelės tuščios pauzės. Galvojam, gal toks metas. Po pietų kažkur fūros dingusios. Įvažiavę į Lietuvą supratom, dėl ko čia taip. Pasirodo, tvarkoma viena kelio pusė ir pastatytas šviesoforas. O eilė mašinų tęsiasi kilometrais. Kamštis beveik iki Kalvarijos aplinkkelio. Tad ilgą laiką mūsų niekas nelenkė, tik priešpriešinėje juostoje laukiantys vairuotojai žvilgsniais palydėdavo mus, skubančius į autobusą. Tai kalbėjomės, jog mum bent tiek nuskilo. Ne taip, kaip tiems, kas šiandien pigiai prekinasi Lenkijoj. 🙂

Pasiekėme Marijampolę kiek anksčiau laiko. Padegustavome vietinių kebabų - neblogi. Ir laukiam autobuso. Atvažiuoja. Tokia sumažinta autobuso parodija. Bet lyg yra apačioj bagažo dangčiai. Sulaukiam eilės ir klausiam vairuotojo, ar priimtų su dviračiais. Tas, aišku, sako “niekaip”. 🙂 Sakom, o apačioj? Vairuotojas sako, netilps. Mes: “gi yra bagažinės”. Sako, netilps. Netikim. Atsistoja, nueina, atidaro bagažines… O ten iš tikrųjų tokie „bardačiokai“ portfeliams nebent.
Palydim jau antrą savo šansą grįžti į namus. Kažkas iš vietinių sako, varykit į Kauną su traukiniu. Kažkaip nebuvau niekad važiavęs iš Marijampolės traukiniu ir net nežinojau, kad ten keleiviniai važiuoja. Pasirodo už 10 min išvyksta į Kauną. Tik internete nerodo, jog vežtų dviračius. Bet kasose parduoda bilietus ir jiems.
Po 19:00 išlipam Kauno stoty. 20:10 yra „Busturo“ autobusas į Šiaulius. Laukiam ir spėliojam, ar trečias kartas nemeluos. 🙂 Jau ieškom žemėlapy, kur statysim palapines prie Kauno, kad ryte galėtume lipti į „Kautros“ autobusą su dviračių laikikliais, arba prie Jonavos, kad į rytinį traukinį spėtume.
Kauno stotis nauja. Trinasi čigonai. Net daugiau nei kokioje Rumunijoje ar Vengrijoje. O gal čia tik pas mus jie tokie? Nepaleidžiam dviračių iš akių. Kad ko nenukabintų. Atvažiuoja “Busturo” autobusas. Didelis! Ne parodija. Klausiam, ar priims. Sako, jei susitalpinsim, tai priims. Valio! Greit nusimetam tašes, dviračius sukraunam. Pavargę, bet patenkinti sėdim autobuse.
Keistas jausmas, kai dar ryte buvai Krokuvoje, o štai vakare jau prie Šiaulių.
_____________________

Dar daugiau nuotraukų galite pamatyti mūsų Instagram paskyrose: Daliaus ir Vytauto.

_____________________

Per 12 kelionės dienų iš Lvovo į Krokuvą numynėme 1500 km be poilsio dienos. Maršrutas planuotas pačių. Aplankėm Ukrainą, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją ir Lenkiją. Karpatus ir Tatrus. Kas labiausiai patiko, tai Ukrainos kainos. Pigiau nei Gruzijoje. Trigubai pigiau nei Lietuvoje. Na, tik nėra tokių rečiau sutinkamų patiekalų kaip khinkali, įvairūs chačiapuriai, kaukazietiški troškiniai ir pan. O barščiai, guliašas ar virtiniai tiek nuostabos nesuteikia.

Tiesą pasakius, visose šalyse, kur važiavome, nesvarbu, ar tai kalnai, ar sostinė - visur pigiau nei Lietuvoje 🙂

Nenuostabu, kad mums smagiausia buvo minti Karpatuose, Tatruose - kalnuose, kur tenka po 2-3 valandas prakaituoti minant 40 kg sveriantį dviratį į dvigubai statesnes įkalnes nei Aukštelkė. Tačiau tenykštė gamta, panoramos, miegas palapinėje, aplink šnarant gyvūnams, ir yra tai, ko nepajausi žiūrėdamas jokias nuotraukas.
Įtariame, kad teks planuoti vėl aplankyti Gruziją, tik nematytą jos pusę…

DALINTIS
Taisyklingo judėjimo, sporto, treniruočių bei mitybos vadovas, apimantis ištvermės ir jėgos disciplinas. Pradedančiam. Sportuojančiam. Kiekvienam.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI