Savaitė iki kelionės dviračiais „Gruzija 2016“

0

Gruzija darosi vis populiaresnė turizmo kryptis, tačiau daugiausiai informacijos galima rasti tik apie sostinę Tbilisį. Kažkiek dar apie Kutaisį, Mestiją, Batumį. O juk ji pagal plotą beveik identiška Lietuvai šalis, pasižyminti ne tik žmonių svetingumu, kalnais, bet ir įspūdingu, nepaliestu gamtos grožiu.
Nors lietuvių ir gruzinų santykiai labai šilti, o abi šalys buvo Tarybų sąjungoje ir beveik vienu metu atgavo nepriklausomybę, tačiau regionas išsiskiria savitumu, rytietiška kultūra, mums nežinomomis paslaptimis. Norint pamatyti ir pajausti šalį, geriausia transporto priemonė – dviratis, geriausi keliai – mažai lankomi turistų.
Gruzinams jų šalis ir dviračiai – du nesuderinami dalykai. Jie apskritai nemėgsta šios transporto priemonės. O jei dar išgirsta, kad planuoji keliauti dviračiu, išvis griebiasi už galvos. Jie neįsivaizduoja, kaip šitaip apkrautais dviračiais galima važiuoti ten, kur retas gruzinas ryžtasi važiuoti džipu. Tačiau dviratininkus bei kitus keliautojus jie sutinka draugiškai, kviečia į svečius. Ypač, jei tie turistai – lietuviai. Tokie šilti įspūdžiai išlikę po kelionės į šią šalį prieš dvejus metus.

Dviratininkams Gruziją būtų galima padalinti į dvi dalis: lygumas, kur keliai geri ir lygūs, kur vyrauja subtropinis klimatas: drėgmė ir karštis, auga tropiniai vaisiai; kalnus, siekiančius kelių kilometrų aukštį, kur naktį temperatūra nukrinta arti nulio, o keliai akmenuoti, gyvenvietės skurdžios.
Nepaisant to, mes – keturi šiauliečiai – šiemet rudenį pasitiksime sukdami pedalus Gruzijoje. Kelionės planas apims Didžiojo Kaukazo prie Rusijos sienos ir Mažojo Kaukazo prie Turkijos sienos kalnų ruožus, lygumas tarp šių kalnų bei Juodosios jūros kurortus. Preliminariai per dvi savaites turėtume įveikti 1000 km ir 4-5 kalnų perėjas – apie 15 000 m sukilimo!

14114610_10207454011403622_1500178406_oĮprastai keliaudami viską gabename krepšiuose ant dviračio. Bendras dviračio ir daiktų svoris siekia 35-40 kg. Su kiekvienu kilogramu didėja tikimybė dviračiui neatlaikyti apkrovų, todėl stengiamės kuo racionaliau komplektuoti bagažą, pavyzdžiui, įvairius plonesnius rūbus derinti tarpusavyje, kad dėl kelių šaltų vakarų nereiktų dvi savaites vežiotis storų megztinių ar striukų. Tas pats liečia ir maistą bei jo gaminimą: mažos turistinės viryklės, keletas užkandžių atsargai, jokių bereikalingų metalinių įrankių ir sunkių puodų.

Maršrutas

Kelionė prasidės iš oro uosto, esančio netoli Kutaisio, ir trauks į pietus Turkijos link – į Mažajį Kaukazą. Jau pirmosiomis dienomis laukia kilimas į mineralinių vandenų kurortą Sairme ir už jo esančią perėją 2300 m aukštyje, už kurios pasitiks jau kitokia gamta nei Kutaisyje – daugiau molio, mažiau žalumos. Vos spėjus pasidžiaugti ilgu nusileidimu po perėjos, vėl stačiomis įkalnėmis minsime į 2000 m aukštį, kur įvažiuosime į derlingą autonominį Gruzijos regioną Adžariją. Visą dieną grožėdamiesi įspūdingais vaizdais leisimės žemyn į Batumį – kurortą prie Juodosios jūros. Batumis – Europos Las Vegasas, spalvingas, dinamiškas miestas su išskirtine architektūra. Čia laisvą dieną pasilepinsime šilta jūra, saule, apžiūrėsime miestą.

Ushguli
Ušgulis

Toliau laukia kelias Juodosios jūros pakrante iki Poti, iš kurio suksime Gachedili kanjono link. Tarp Gachedili ir Zugdidi esantis kalvotas ruožas mažai lankomas turistų, tačiau išsiskiria savo gamta, upių gausa.
Po kelių tokių ramesnių dienų pradėsime kelionę į Svanetiją – Didįjį Kaukazą, kur laukia dvi perėjos. Viena jų – 2600 m aukščio. Svanetai labai skiriasi nuo likusios Gruzijos ir savęs net nelaiko gruzinais. Jie – kaip atskira tauta su savo papročiais, uždaru, tvirtu charakteriu. Tikri kalnų žmonės. Pakeliui į Mestiją (1500 m) akis džiugins snieguotos viršūnės bei šiam regionui būdingi pastatai, gynybos bokštai. Už Mestijos asfaltas baigiasi, prasideda gruzinų vadinamas džipų kelias. Tačiau nuo to tik dar įdomiau.

Prieš akis – sniegas, tirpstantis ir virstantis kalnų upėmis, ledynai – visiškai kitokia gamta. Jei viskas pagal planą, Ušgulyje – vienoje aukščiausių nuolatos gyvenamų vietų Europoje (2100 m) – statysime palapines nakčiai, kad galėtume pasigrožėti žadą atimančiu vaizdu į aukščiausią Gruzijos kalną Škharą (5,193 m).

O tuomet, įveikę aukščiausią kelionės perėją, porą dienų leisimės miškais, atokiais kaimais, slėniais, kol grįšime į Kutaisį.

20160824_115313Kadangi su savimi ant dviračio turėsime praktiškai visko, ko reikia išgyventi: palapinės, miegmaišiai, viryklė, drabužiai, higienos reikmenys, vaistinėlė, įvairūs įrankiai, navigacija, ir t.t., todėl konkrečių nakvynių vietų iš anksto neieškome. Be to, sudėtinga tiksliai suplanuoti kelionę tokiame regione, kur labai kalnuotas reljefas, akimirksniu besikeičiantys orai, nevienoda kelių būklė bei didelė rizika sugesti ir nerasti detalių. O kur dar gruzinai, primygtinai kviečiantys pasisvečiuoti jų namuose ir net likti nakvynei…

Kiek leis galimybės, kelionės metu dalinsimės nepakartojamais vaizdais bei naujienomis tiesiai iš Gruzijos savo Facebook paskyroje.

DALINTIS
Taisyklingo judėjimo, sporto, treniruočių bei mitybos vadovas, apimantis ištvermės ir jėgos disciplinas. Pradedančiam. Sportuojančiam. Kiekvienam.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI