Apie dviračių takus Šiauliuose…

0


Tiesiog nebegaliu neparašyti. Šį tylų kreipimąsi į save sukūriau mindamas Šiaulių dviračių takais, arba tais keliais, kuriuos vadina dviračių takais. O pati pirma mintis atėjo tada, kai pamačiau keičiant plyteles (taip taip plyteles, o ne trinkeles) Vytauto gatvėje ties “Piarnu” parduotuve. Kodėl keičiant plyteles neįmanoma iškart nutiesti dviračių taką? Bet dar grįšiu prie “Piarnu” šaligatvio vėliau.

Kodėl pas mus visą laiką taip? Manau, nereikia būti labai pastabiam, bet Šiauliai turi turbūt vieną iš geriausių šalyje dviračių takų infrastruktūrą. Koks puikus pirmas dviračių takas iki Bubių, gali numinti iki pat ežero, gali numinti net iki Kurtuvėnų, bet ups… Pritrūko kažkam proto nutiesti dviračių taką nuo televizijos bokšto iki gražiausio, Kurtuvėnų regioniniame parke besitęsiančio, dviračių tako pradžios. 800 metrų, ir būtų visiems saugu, patogu, o ką jau kalbėti apie puikius vaizdus - Kurtuvėnų bažnyčios ir miestelio. Kam? Kiek pas mus dviratininkų? Patogiau viską pasiekti automobiliais. O dar, kiek pinigų mesta į dvejus kelio žiedus saugumui užtikrinti. Asmeniškai galiu patikinti, turiu sodą prie Pašvinio ežero ir nesu per 30 metų ten matęs nei vienos avarijos. Bet kam idomi ta mano nuomonė.

Miname atgal į Šiaulius. Puikus naujas dviračių takas nuo Gegužių gatvės iki senojo viaduko. Jokių priekaištų, mindamas jauti malonumą, bet kas gi čia? Viskas. Viadukas ir toliau kelio nėra. Vaikystėje skaičiau ruso fantasto Ivano Efremovo knygą ,,Na kraju Ojkumeny”, ir tik dabar suvokiau kas yra ,,ojkumena”- tai mūsų senas viadukas su savo mažu ženklu ,,Dviračių eismas draudžiamas”. Kaip taip? Turime visi palikti dviratį anapus tilto? O tai koks tas gyvenimas kitoje pusėje? Be dviračių?


Važiuojant iš pietinio rajono galime pasukti į Pramonės gatvę ir minti net iki Rėkyvos. Puikumėlis, bet minant jau Pramonės gatve pradedi suprasti - dviratį jau seniai kažkas išrado, bet minkštesnės sedynės dar ne. Pasuki link Rėkyvos ir bijai dviračio vairą paleisti iš rankų, nes krato taip, lyg mintum per bėgius. Visą laiką galvoju, kad tik niekas telefonu nepaskambintų, viena ranka tikrai neišeis išlaikyti dviračio vairo. Ką kalbėti apie dviračių taką… žiūrint aplamai i Rėkyvos kelią, užduodi sau klausimą, kaip čia tos mašinos tavo dviračių taku nevažiuoja. Būdamas Rėkyvos gyventojas, vieną dieną tikrai užtverčiau kelią, ir gal taip per žiniasklaidą atkreipčiau dėmesį į problemą.

Aišku, turi galimybę pasukti “Pušelės” link nauju taku su suoliukais ir saugiais atitvarais. Čia jau tikrai geras pavyzdys, kokie turi būti takai.

Važiuojant Pramonės gatve reiktų sukti į Serbentų gatvę ir gatvės gale minti link Radviliškio. Naujas puikus dviračių takas su tuneliais, su užtvarais prieš keliukus, maždaug 18 km ilgio, bet…. Mieli ponai, o tai kur dar 200 metrų dviračio tako nuo Radviliškio gatvės iki Lukoil degalinės? Nenoriu priminti, kad Serbentų gatvė net neturi (maždaug 1 km ilgio) tako nuo Dubijos gatvės iki Vilniaus gatvės. Per šią vietą minam mažu keliuku šalia gatvės, bet ji dažniausiai užimta stovinčių mašinų.

Grįžtame prie viaduko per kurį persivarome dviratį, ir bandome rasti besitęsiantį dviračių taką. Va čia ir staigmena! Pasirodo, vyrauja socialinė atskirtis tarp pietinio rajono ir centro gyventojų. Pietiniame rajone yra šiokie tokie takai, centre - jokių. Yra tik padrikos takų dalys: tarp Žemaitės gatvės ir seno viaduko, kažkur prie seno parko, kažkur tarp Ežero ir Serbentų gatvių, kažkur net yra likę ženklai ant šaligatvių, žymintys kad tai ,,Dviračių takas”. Galiu atsakingai pareikšti, tai ne dviračių takas, tai imitacija. Pagaliau, randu ties Tilžės prekybos centru gerą taką iki Ermitažo, paskui - viena didelė duobė. Nuo Spindulio gatvės vėl gerai, bet iki posūkio i Ginkūnus. Jeigu nori minti  link Kryžių kalno, iškart įvažiuoji į amžiną balą, atkarpa maksimum 300 metrų , bet užtat kokia įspūdinga pavasarį ir rudenį! Nemokama ratų plovykla, kitaip nepavadinsi. Plika akimi matyti, kad bandymas tvarkyti buvo, bet tik 25-30 metrų. Neužteko lėšų. Minam toliau puikiu taku iki Kryžių kalno. Nuo miesto apie 6,5 km, malonus keliukas su mažesniu eismo intensyvumu Rygos keliu, bet staiga supranti kad Kryžių kalnas ne prie kelio, pritrūko padaryti 1 km atkarpą iki pat Kryžių kalno. Kas yra atsakingas? Kas kaltas? Tokių nėra. Padarė info centrą, aikštelę. Užtenka proto imti pinigus už stovėjimą, nors ji pastoviai tuščia. Visi stato automobilius ant žolės, ir net man, vargšui dviratininkui, reikia įveikti jas, žiūrėti, ar kas neatidaro durelių, važiuoti dar siauresniu keliu. Čia ne pinigus reikia imti, o pasitikti kiekvieną atvykusį su gėlėmis ir ansambliu, taip kaip Klaipėda pasitinka kruizinius laivus.

Aš suprantu, oponentai man pasakys, kad tai ne miesto problema, tai Šiaulių rajonas. Aš atkirsiu iškart: ar mes esame kita valstybė? Miestas - valstybė Šiauliai? Kaip Frankfurtas Vokietijoje? Šiaulių rajonas sau, o Šiauliai sau? Ir mūsų niekieno žemė yra tie 200-300 metrų aplink miestą? O dabar dėmesio: Šiaulių rajono savivaldybė dirba bei posėdžiauja Šiaulių mieste prie centrinės Šiaulių turgavietės. Siurprizas, ar ne? Taip išeina, kad nebūtų rajono be Šiaulių miesto? Tai kada gerbiami politikai tai supras?

Grįžtu prie “Piarnu” parduotuvės. Pavadinau dangą plytelemis neatsitiktinai, nes tik pas mus šaligatviai klojami plytelėmis 30×30 cm, visi miestai ir visa Europa deda trinkeles, tai tiesiog gražiau, o pas mus tai tiesiog GREIČIAU. O paskui bus labai patogu jas išimti, ir kada nors vėl perdėti, bet jau su dviračių taku ir už brangiau. Koks šeimininkas taip elgtųsi pas save darže? Joks.

Rašau dabar, o rožinė svajonė mane nunešė maždaug į 2018 metus. Miestas turi puikią dviračių takų infrastruktūrą, dviračių tiltą per senąjį viaduką, atskirą taką nuo Architektų gatvės iki senojo turgaus, puikų susisiekimą su Radviliškio dviračių taku, per visą miestą iki naujo dviračių tako link Kužių. Architektų gatvė susijungia su Serbentų gatve, naujai išasfaltuotas kelias i Rėkyvą, centrinė miesto dalis tarnauja ne automobiliams, o dviratininkams. Įgyvendinę tai gerintumėm miesto vaizdą, savo sveikatą ir auklėtumėm savo vaikus būti aktyviais. Vaikštome už Šiaulius, ir net labai. Turime naują galvą, galva susijungia su stuburu, bet vat kažkaip kojų dar nesimato. Tai kaip ir išeina, kad neturime kaip vaikščioti.

DALINTIS
Verslininkas, jaunystėje aktyviai sportavęs, o vėliau, po 2008-ųjų metų krizės, pakeitęs gyvenimo būdą ir vėl grįžęs į aktyvų sportą. Daugelio Lietuvos ir užsienio šalių varžybų dalyvis, rekordų iniciatorius. Savo patirtimi ir surinktu varžybų bagažu galintis patarti, kaip išvengti nereikalingų traumų ir pasekmių.

NĖRA KOMENTARŲ

KOMENTUOTI