Štai toks dičkis trečiadienio ryte Ušgulyje, bėgdamas nuo mūsų keturkojo sargo, kliudė Vytauto palapinės virvę ir įplėšė pačią palapinę. Tuo metu dar visi buvome savo miegmaišiuose, išskyrus Mantą, kuris iškišęs galvą stebėjo gaudynes. Jam pačiam buvo ne ką mažiau baisu, kai tas bulius pasileido jo link… Laimei, patys nenukentėjome ir, paveikti adrenalino, lindome iš palapinių laukan. Vos keli laipsniai šilumos, tad Vytautas išlipo su visu miegmaišiu.
Iš už kalnų pradeda rodytis saulė ir oras kaip mat šyla, palapinės džiūsta. Nekantraudami pusryčiaujame - šiandien laukia aukščiausias kelionės taškas ir vieni gražiausių vaizdų - perėja 2600 m aukštyje.
Likę tik 8 kilometrai. Su 500 m sukilimo. Jei vakar kelias buvo blogas, tai šiandien - baisus: stambūs akmenys, sunkios įkalnės, provėžos. Tačiau šalia esantis slėnis ir kalnai atrodo nepakartojamai. 
Dešinėje, apačioje prie upelio, matome nemažai sniego, tačiau nei vienas nesutinka su manimi iki jo nulipti. Kairėje - statūs šlaitai, ant kurių sunku nustovėti, šienaujami vietinių, grėbiami į krūvas ir išvežami senukais automobiliais arba vežimais. Taip ruošiamas pašaras gyvuliams žiemai. Atrodo, kad čia gyvenimas nesikeitęs jau šimtus metų. Aplink supančius vaizdus sunku aprašyti, tiesiog reikia ten pabūti ir pamatyti ar net pajausti.
Pora valandų intensyvaus sporto ir mes ant perėjos. Pakankamai vėsu, o snieguoti kalnai, atrodo, ranka pasiekiami. Pasistiprinę šokoladukais, pailsėję ir apsirengę šiltesnius rūbus, pradedame sudėtingą 500 m aukščio nusileidimą žemyn į slėnį labai akmenuotais, techniškais serpantinais - tais, apie kuriuos mums prieš kelias dienas pasakojo rusų keliautojai. Kad akmenuota, sudėtinga - nemelavo, tačiau leistis bet kokiu atveju geriau, nei tuo pačiu keliu kilti. Pamačius keletą į kalną kopiančių pėsčiųjų su didžiulėmis kuprinėmis, suvoki, jog mums tenka ne pats sunkiausias išbandymas…
Apačioje stabtelime prie mineralinio vandens šaltinio. Žolė ir žemė aplink jį nusidažiusi rausvai, vyrauja sieros kvapas, bet vanduo skanus. Iš už krūmų priešais mus išlenda džipas su Lietuvos vėliavėle. Tautiečiai! Kaip paaiškėjo, su jais mes atskridome tuo pačiu lėktuvu. Pradžioje jie aplankė Tušetiją, o dabar važiuoja į Svanetiją. Šiltai pabendraujame, keletas gurkšnių čačos ir palinkime vieni kitiems gero kelio. Labai smagu tokiame atokiame kampelyje sutikti draugiškus lietuvius.
Toliau palei upę, pro atokius kaimus, mus veda purvinas keliukas. Kažką nusipirkti ar sočiai papietauti čia neįmanoma: vienas kitas turistinis kioskelis, kuriuose užkeltos kainos ir menkas pasirinkimas.
Nors važiuojame žemyn, tačiau kilometrai renkasi labai lėtai - greitis mažas, kelias prastas. Įveikę didesnę šiandienos maršruto dalį, kažkur netoli Mele miestelio užsukame į kavinę prisėsti, užkąsti ir nusiprausti dulkes. Chačiapuris su mėsa (kubdari) - 2,4 €, šaltas lengvas alus apie 1,2 €.
Horizonte įtartinai juoduoja dangus, nukrinta keli lietaus lašai. Artėja vakaras, o mums iki tikslo - Lentekhi - dar tolokai. Daugėja įvairių skurdžių gyvenviečių, o keliai jose tragiški - vien duobės ir purvas. Parduotuvių nėra, o jos mums reiktų. Vaizdas labai skiriasi nuo to, kokį prieš savaitę matėme keliaudami į Batumį.
Viename tokių kaimų sutinkame ukrainiečius dviratininkus, keliaujančius kalnų dviračiais priešinga kryptimi nei mes. Jų tikrai nenudžiugina, kad prieš akis laukia toks ir net dar baisesnis kelias. Čia pat jie mums parodo mažą parduotuvę metaliniame konteineryje, turinčią praktiškai visko, ko mums reikia: sausainių, kavos, makaronų, konservų. Netrukus ima krapnoti. 
Skubame krauti pirkinius, nes jau reiktų ieškoti vietos palapinėms. Deja… Pradeda taip pilti, kad vos spėjame pasislėpti po medžiu. Internete žiūrime orų radarus, prognozes - nieko gero nežada. Tuo metu kieme, už tvoros, statybininkai parkuoja savo techniką, kur taip pat stovi nebaigtas statyti namelis. Egidijus nueina paklausti vieno darbininko, ar negalėtume ten trumpam pasislėpti nuo lietaus. Su malonumu mus priima. Namas be langų, durų, tik sienos sumūrytos, sudėta perdanga ir uždengtas stogas. O darbininkai - tai kelininkai iš Azerbaidžano, laimėję konkursą tiesti naują kelią. Kitaip sakant, sugadinę tą, kuriuo mes šiandien kratėmės. Jie visi gyvena gretimame namelyje.
Iš dangaus akivaizdžiai matyti, jog lietus greitai tikrai nesiliaus, tad pasiskoliname šluotą paruošti ant grindų vietą čiužiniams. Kelininkai siūlo arbatos, kavos, tačiau mes juk ne pėsti - turime savo dujas, virykles. Kartojasi Mazeri scenarijus - visi labai domisi tokia įranga, klausinėja, tikrina, kaip veikia. Tiesą pasakius, pradžioje šiame kempinge jautėmės keistai, tačiau greitai supratome, kad su šituo stogu mums labai pasisekė. Pastatas kažkiek per dieną įšilęs, todėl naktį visiškai nebuvo nei vėsu, nei drėgna.
Praleidai pirmąsias dalis?
VeloGruzija 2016 - trumpa įžanga
1 dalis. Pirmoji perėja
2 dalis. Į Batumį!
3 dalis. Su policijos palyda
4 dalis. Atgal į kalnus
Nors nesitikėjome, tačiau išsimiegojome labai neblogai. Buvo ramu. Rytas apniukęs, debesys plaukia kone virš galvos. Gražu. Ir šlapia. Šiandien laukia gan geras asfaltuotas kelias ir ilgas nusileidimas. Dienos tikslo neturime, nes dar tik ketvirtadienis. Šiandien galėtume pasiekti kad ir finišą - Kutaisį, bet visą kelionę laikėme vieną dieną atsargai, todėl galvojame neskubėti ir kažkur pusiaukelėje rasti gražią vietą paskutinei nakvynei Gruzijos gamtoje. Penktadienį vakare esame rezervavę nakvynę Kutaisyje.
Smagiai skriejame lygiu asfaltu Tsageri link. Dangus giedrijasi, darosi šilta. Šiandien Gruzijoje - rugsėjo 1-oji (tikroji data - rugsėjo 15). Užmiesčio gatvėse nemažai pasipuošusių mokytojų, mokinių. Tsageri irgi gyvas nuo pat ryto. Kavinėje užsisakome aštrios ir sočios sriubos, primenančios guliašą, bei duonos (2 €). Miestelyje dar suvalgome po kelias bandeles (~0,20 €/vnt.).
Netoli už Tsageri mus užklumpa lengvas lietutis. Slepiamės autobusų stotelėje, verdame arbatą. Įėjimai į stoteles Gruzijoje apsaugoti nuo karvių, t.y., arba yra tvorelė, arba besisukantis šlagbaumas. Į stotelę ateina senolis, klausdamas, iš kur esame. Klausia, ar Modestas Paulauskas „yra mūsų nacijos“. Pasakoja, kad M.Paulauskas dažnai atvažiuodavo žaisti krepšinio į Tbilisį. Dar pasako tostą už taiką, bet čačos neišgeria, nes operuota širdis, ir paskubomis išlekia stabdyti mikroautobuso.
Prasisklaidžius lietui, važiuojame toliau ir diskutuojame, kad už Kutaisio turėtų būti karšto mineralinio vandens geizeris su vonia, todėl gal reiktų minti iki jo ir ten nakvoti. Tik likęs 80 km atstumas nelabai žavi ir kolegos nusiteikę skeptiškai. Aš turiu nuojautą, jog ten turėtų būti ideali vieta kelionės pabaigai.
Vėl užklumpa lietus, šįkart rimtesnis. Miname varvantys, o mano ir Egidijaus batai pilni vandens, darosi vėsoka. Kažkur ne per toliausiai Kutaisio vėl sustojame autobusų stotelėje, užvalgome, sušylame.
Vis dėlto nusprendžiame bandyti pasiekti geizerį, todėl nebetempiame laiko ir važiuojame toliau. Prieš akis išdygsta ilgas serpantinas, mini perėja, už kurios jau matysis Kutaisis. Pasiekus viršų, staiga oras tampa lyg tropinis, kaitina saulė. Rūbai ir batai kaip mat išdžiūsta, atsiranda ir nuotaika.
Pakelėje vyrukas pardavinėja savo užaugintus arbūzus ir melionus (po ~0,50 €). Čia pat juos supjausto ir ragaujame - nerealiai skanūs, sultingi. Turbūt tokio dar nesu ragavęs.
Į geizerį tenka minti pro Kutaisį, kur papuolame į didžiulį mašinų srautą. Kadangi jau žinome, kaip reikia Gruzijoje važiuoti, tai nardome kaip žuvys vandenyje. Pasikliovę navigacija, šiek tiek trumpiname atstumą, bet pataikome ant bjauraus, remontuojamo kelio. Kompiuteris perlipa 100-ąjį kilometrą šiandien, kojos atbukusios, o likę dar apie 40 km. Laimei, kelias virsta visai maloniu asfaltu be didelių įkalnių. Horizonte, kairėje, kartu su mumis keliauja Mažojo Kaukazo kalnai, į kuriuos mynėme pačią pirmą kelionės dieną. Nuovargis toks, kad jie jau nebeįdomūs, norisi tik rasti tą karštą vonią ir joje išsitiesti.
Žemėlapyje seku numanomo geizerio vietą ir kaip į jį nuvažiuoti. Pagaliau privažiuojame posūkį dešinėn į siaurą keliuką. Nepanašu, kad čia būtų dėmesio verta vieta. Ypač, kai prieš mus išdygsta tvora. Iškart kyla daugybė minčių, tačiau sodybos šeimininkė moja mums, kad galime važiuoti ir, nemokėdama mums suprantamos kalbos, gestais demonstruoja, kad mes pataikėme, kad yra kažkoks vanduo.
Laukuose, prie upės, pamatome iš žemės trykštantį fontanėlį, kurio vanduo bėga į šalia išbetonuotą vonią su smėliu dugne. Kažkas nerealaus! Vidury laukų, niekam nepriklauso. Kas nori, tas naudojasi. Aplink gausybė prisirpusių gervuogių krūmų, šalia kurių puikios vietos palapinėms.
Dangumi keliauja pavieniai lietaus debesys. Geizeryje kol kas maudosi kelios moterys ir vaikai, bet, kaip patikino, tuoj galėsime lipti ir mes. Mat Gruzijoje moterys ir vyrai kartu nesimaudo - tokios tradicijos. Atėjus mūsų eilei, sukrentame į garuojantį ~40°C sieros (arba kiaušinių kvapo) vandenį. Sunku patikėti, kad toks SPA gali būti nemokamas, tuščias ir visas mūsų iki pat rytojaus! Vonioje prie mūsų prisijungia vietinis diedukas, suplyšusiais apatiniais, kuris pataria ilgiau nei 20 minučių nemirkti, nes nuo karščio pasidarys silpna - jam taip buvo. Galų gale liekame keturiese. Leidžiasi saulė, aplink tylu, ramu, pradeda lynoti, kas mūsų kelionės pabaigai įneša savotiškos romantikos.
Nuo šilumos ir garų kaip mat atsikemša nosis, kuri nedavė ramiai miegoti paskutines keletą dienų. Netgi dingsta gerklės perštėjimas.
Kol mineralinis vanduo šildo ir ramina raumenis, aptarinėjame kelionę. Pirmiausia, džiugu, kad viskas praėjo sklandžiai - taip, kaip buvo planuota dar Lietuvoje. Apkeliavome pusę šalies. Matėme ir vos ne viduramžių laikus menančius kaimus, ir modernius miestus. Bendravome su įvairaus plauko gruzinais, iš kurių visi buvo dideli savo šalies patriotai ir labai draugiški svečiams. Daug sužinojome apie jų gyvenimus skirtinguose šalies kampeliuose, kur taip pat mėgavomės vis kitokiu to krašto tradiciniu maistu. Kelionės metu buvo daug sudėtingų situacijų, skirtingų požiūrių, poreikių, bet kur kas daugiau buvo šmaikščių juokelių. Smagu, kad tos dvi savaitės praėjo nenuobodžiai. Dabar atrodo, jog viskas buvo taip paprasta, netgi įprasta: lyg čia jau būtum ne kartą keliavęs, viską žinotum, dėl nieko nesijaudintum, dėl nieko nebijotum, būtum saugus.
Penktadienio rytas prasideda anksti, vos tik pradėjus švisti. Lauke gal ~15°C, tad su nekantrumu skubame į garuojančią vonią. Iš tikrųjų, tai kažkas fantastiško po tiek fiziškai sunkių dienų.
Niekur neskubame, nes iki Kutaisio vos 30 km. Ramiai susipakuojame rasotas palapines ir labai nenorom paliekame šitą oazę. Stabtelime kaimelyje limonado, kurio vos nesupainiojame su varikline alyva - šiaip visur Gruzijoje jos pilna, supilstytos į puslitrinius buteliukus.
Simboliška, bet į Kutaisį grįžtame lygiai tuo pačiu keliu, kuriuo išvažiavome prieš dvi savaites. Neramiai minu pro ruožą, kuriame anąkart pradūriau padangą. Viskas praeina laimingai, ir Kutaisio centre užsukame į kavinukę. Pagaliau kava iš aparato! Bet nei su pienu, nei kapučino nėra. Pirmąkart paragaujame chačiapurį su vištiena ir sūriu. Labai skanus. Pusryčiai atsieina kiek daugiau nei 1 €.
Kol valgome, lauke prie mūsų dviračių renkasi vietiniai ekspertai. Didelis, baltais treningais apsirengęs ir dviračiu atvažiavęs gruzinas, priėjęs prie mūsų, sako „shimano is good“. Kiti gruzinai pamatę, kad jų draugo sėdynės krepšelis pritaisytas ne taip, kaip mūsų, ima taisyti padėtį. Už lango stebėjome anekdoto vertą sceną. Kurį laiką nelabai jiems kas gavosi. Galiausiai išsiėmė sėdynę, kurios vamzdį pradėjo kišti į krepšį. Žodžiu, leipome iš juoko, o jie emocingai diskutavo, tarėsi ir ieškojo sprendimo. Išėję iš kavinės parodėme, kaip viskas turi tvirtintis, tik negalėjome iki galo sutvarkyti, nes tvirtinimo vietos jau buvo suplėšytos.
Apie pietus atvažiuojame į Giorgi svečių namus. Kol ruošiamas kambarys, kieme tvarkomės daiktus, plauname dviračius, prausiamės. Vakarop keliaujame pasivaikščioti į miestą. Tiesa, Gruzijoje dar nėra crocsų, todėl į mus visi labai įdomiai žiūri. Kavinėse karšti patiekalai 2-4 €. Užkandinėse skanūs dešrainiai su visais priedais po 0,40 €; karštos, vietoje kepamos „barankos“ už 0,40 €/5 vnt.
Šeštadienis - lauktuvių pirkimo diena. Turguje net akys raibsta nuo prekių galybės. Kiekvienas nusiperkame po keliasdešimt įvairių čiurčhelų (0,60-1 €/ vnt.), adžikos prieskonių, naminės tradicinės čačos (1,50 €/0,5 l), chačiapurių. Net pradedame bijoti, kad viršysime svorį.
Prieš iškeliaudami į oro uostą, kalbamės su Giorgi, kuris papasakoja, kad vynas geriausias pas juos Imeretijoje ir Kachetijoje. Taip pat pasakojo apie Abchaziją. Kad pavojinga tik prie sienos, o gilumoje viskas normalu, net turistus įsileidžia. Taip pat jis pats organizuoja kelionių turus, suranda automobilį ir vairuotoją, kuris būna ir gidas, ir 8 dienas vežioja po šalį. Už tai ima 0,60 € už 1 km, plius dar nakvynės ir maistas. Gaunasi žmogui apie 240 €, tai pridėjus dar skrydį, pigi Gruzija gaunasi brangokai. Tačiau mums ji atsiėjo labai pigiai: neskaitant skrydžio, išlaidos dviems savaitėms gavosi 150-200 €.
Egidijus prasitarė, be abejonės sugrįšiąs į Gruziją ir būtinai vėl su dviračiu, nes liko nepamatyta Tušetija, Tbilisis, Omalo ir daug kitų senų miestų, vienuolynų, tvirtovių. Be to, vėl norisi ragauti chačiapurius, gerti skanius, vaikystės laikus menančius limonadus.
