Šeštadienio vakaras ir mes su dviračiais ant automobilio stogo pakeliui į Vilniaus oro uostą. Lėktuvas kyla 5 val. ryto, tačiau mums iki tol dar reikia paruošti ir supakuoti savo dviračius bei bagažą. 
Kadangi skrydis tiesioginis, pakanka nedaug išardyti dviratį, kad nebūtų atsikišusių dalių, apsaugoti jautresnes vietas kartonu, krepšiais ir kitais minkštesniais daiktais, ir viską apsukti pakavimo plėvele (juodos plėvelės mažo rulono užtenka 4 dviračiams į vieną pusę. Skaidrios reikia daugiau, kad nepersimatytų).
Neilgai trukus, mūsų dviračiai keliauja pro nestandartinio bagažo vartus, o mes, laukdami lėktuvo, stebime orų prognozę Kutaisyje - būtent pirmajai kelionės dienai praneša daug lietaus. Ir jie nemelavo.
Sekmadienio rytas Gruzijoje mus pasitinka nestipriu lietumi bei balomis. Tikrai nekaršta. Gal apie 24°C. 
Nekantriai laukiame savo dviračių, kurie tarp kitų lagaminų pasirodo paskutiniai. Atrodo, sugadinimų nėra, tik vienas sulenktas pavarų trosas, nulenkta stabdžių rankenėlė ir įdrėskimai pakuotėse. Vienu metu surinkinėjame dviračius ir gruziniškoms SIM kortelėms bandome užsisakyti internetą (3 €/2 GB). Taip pat oro uoste sutartoje vietoje atsiimame porą turistinių dujų balionėlių po 500 gramų. ~8 €/vnt.
Kainas rašysiu eurais, kad būtų paprasčiau skaityti.
Po kiek daugiau nei valandos krapštymosi su gera nuotaika riedame 25 km Kutaisio centro link, o tuo tarpu oras taisosi. Kas antras automobilis mus žadina pypsindamas, vairuotojai sveikinasi mojuodami. Nors pas juos gatvėse akivaizdžiai kitokia kultūra - mums labiau primenanti chaosą - tačiau dviratininkus jie lenkia draugiškiau nei Lietuvoje.
Kutaisyje pirmiausia aplankome vieno pažįstamo gruzino svečių namus, kuriuose planuojame apsistoti kelionės pabaigoje. Paliekame jam saugoti pakavimo plėvelę, o patys skubame papietauti, nes nusimato sunki diena - po bemiegės nakties dar turėtume atsidurti 1 km aukštyje kalnuose, miestelyje Sairme.
Miesto centras, ypač prie turgaus, kaip skruzdėlynas. Čia randame tradicinę kepyklėlę pavadinimu FAST FOOD. 10 minučių ir jau ragaujame picos dydžio karštus ir skanius chačiapurius su sūriu. Vieneto kaina vos 0,60 €. Dviejų tokių tikrai per akis. Deja, bevalgant vėl prasideda lietus, tiksliau, liūtis. Tenka slėptis čia pat skersgatvyje šalia vijoklių, apkibusių vynuogėmis. Vietinis jaunas darbuotojas, pamatęs, kaip mes žiūrime į tas vynuoges, skuba pasilipti ir mums jų priskinti. 
Nepanašu, kad lietus greitai nurims, o laikas bėga. Pradedame galvoti apie šios dienos maršruto atidėjimą rytojui, o šiąnakt pasilikti miegoti Kutaisyje. Taryba pritaria. Puškuojame atgal pas gruziną į 10-12% įkalnę, išsinuomojame kambarį (8 €/žm.) ir, šiek tiek pasikrapštę prie dviračių, krentame į lovas ilsėtis.
Pirmadienis - naujos savaitės ir kelionės pradžia. Visą naktį lijo, liovėsi tik paryčiais. Puikiai pailsėję ir nusiteikę sunkiai dienai, keliamės pusryčiauti ir į kelią. Atsargiai Gruzijoje su kelkraščiais - jie ne patys švariausi. Todėl greitai praduriu galinę padangą.
Važiuodami toliau, nusprendžiame aplenkti pagrindinį kelią ir sukti pro kaimus. Pataikome ant žvyrkelio, tačiau be eismo, o netoliese matyti mūsų kalnai. Kiaulės ne tik maišosi ant kelio, bet ir gąsdina šokinėdamos iš griovių. Figų medžių tiek, kiek Lietuvoje ąžuolų. Stebėdamiesi gruzinų namų ir kiemų įvairove, privažiuojame paskutinį didesnį šiandienos miestelį Bagdati ir sustojame ankstyvų pietų. Patikimas variantas rasti gerą vietą pavalgyti - paklausti vietinių. Mums parodė restoraną, į kurį patys vargu, ar užsuktume. Šiek tiek žinodami gruzinų apsukrumą, prieš sėsdami prie stalo, kaip visada, pirma išsiaiškiname kainas. Užsisakėme gruziniškų kebabų aštriame pomidorų padaže, duonos, tradicinių agurkų-pomidorų salotų bei vietinio alaus. Kebabai ir mums atrodė įdomūs =) Bet už tai skanūs. Sočiai pavalgę ir atsigėrę už 2,8 €, nieko nelaukę lėtai pajudame toliau.
Prasideda kalnai. Oras gerėja, rodosi saulė, peizažai vis gražesni. Kiaules pakeitė karvės ir kalnų ožkos. Pradžioje įkalnės tik 6-8%, vėliau ~10%. Būtų dar geriau, jei nemažai užkilus į kalną, netektų pusės tiek nusileisti. Taip kilometras po kilometro kylame vis aukštyn. Kiek po vidudienio pasiekiame mineralinių vandenų kurortą Sairme, kuris buvo mūsų vakarykštis tikslas. Tai išties gražiai sutvarkytas miestelis su 4 skirtingo mineralinio vandens šaltiniais, viešbučiais, SPA, kepykla. Pastarojoje stabtelime ko nors paragauti. Tiesa, čia jau akivaizdžiai brangiau, kepami įvairių Gruzijos regionų chačiapuriai po 2-3 €, bandelės. Pasipildome vandens atsargas mineraliniu ir miname toliau aukštyn.
Iškart už Sairme baigiasi asfaltas, o įkalnės pasidaro 12-15%. Bet gamtos grožis užgožia nuovargį. Kas kilometrą, o gal net dažniau, stojame fotografuoti slėnių, kalnų, artėjančių debesų. Prasilenkiame su viena kita mašina. Tačiau nei dviratininkų, nei pėsčiųjų nesutinkame. Šitas kelias iš tikrųjų ir nėra populiarus tarp turistų, nes iki perėjos ir už jos nėra nei gyvenviečių, nei vandens šaltinių. O mėšlini ruožai (tikrąja prasme), kur važiuoji vos ne kaip ant ledo, irgi ne patys maloniausi. Kelias beveik nuolat kyla stačiai viršun, o kai kurios vietos net mus privertė nulipti ir pasistumti. Temperatūra nukrito iki 11°C, tačiau mes ir toliau lyg niekur nieko miname pusplikiai. Ir visai nešalta.
Vienas įdomiausių ir keisčiausių jausmų - įvažiuoti į debesis, kur už 10 metrų jau sunkiai kažką įžiūrėsi. Taip turėjome įveikti ne vieną kilometrą, kol… išlindome virš debesų ir atsidūrėme ant perėjos 2300 m virš jūros lygio! Vėjuota. Ir saulė tuoj slėpsis už kalnų, todėl čia pat susirandame vietą palapinėms. Kol jas pasistatome, pasakiškus vaizdus vėl užstoja debesys. Kaip ežiukai rūke pavakarieniaujame, dezinfekuojamės gruziniška čača ir nuskubame į šiltus miegmaišius.
Deja, naktį ne tik vėjas, bet ir dažnas griaustinis su lietumi neleido ramiai miegoti. Buvo apie 7°C šilumos. O vienas iš keliauninkų dėl prastesnės palapinės atsidūrė balutėje. Galbūt būtų buvę dar blogiau, jei ne korėtas čiužinys - vanduo subėgo į griovelius.
Tačiau kokio grožio buvo rytas!….
Skaityt toliau - VeloGruzija 2016. 2 dalis. Į Batumį!
