Grįždami iš Vilniaus visi vienbalsiai pritarėme, kad po šių dviejų kelionės savaičių atrodo, jog namie nebuvome kokį pusmetį. Po atostogų dažniausiai būna atvirkščiai… Šįkart toks jausmas greičiausiai dėl to, kad dieną pradėdavome dar prieš saulei patekant, įveikėme daug skirtingų Gruzijos regionų ir kultūrų, ragavome vis kitokio maisto, sutikome ne tik gruzinų, kalbančių lietuviškai, bet ir lietuvių, ukrainiečių, šveicarų. Vieną dieną beveik liesdavome sniegą, kitą - mus supdavo persimonai ir figos, trečią - rudenėjantys medžiai ir vėsa. Ryte - su pirštinėmis ir kepurėmis, o vakare - jau lyg arbata šiltoje jūroje.
Smagu tai, kad per šią kelionę nei karto nesinaudojome jokiu kitu transportu. Nuo pat Kutaisi oro uosto durų ir atgal - daugiau nei tūkstantis kilometrų įveikti savomis kojomis ir dviračiais. Žinoma, buvo ir pradurtų padangų, ir trūkusių trosų.
1000 km, 15 000 m sukilimo, 40 kg sveriantys dviračiai
Dar reiktų paminėti įprastas 12-15% statumo įkalnes, ypač kai ~1000 metrų virš jūros lygio baigiasi asfaltas ir prasideda akmenuoti keliai. O ir leidimasis nuo kalno tokiais keliais nėra daug lengvesnis: dėl bagažo, akmenų ir duobių po ratais, serpantinų posūkių teko nuolat stipriai laikyti vairą ir stabdžius. Dviračiai sunkūs, apkrauti palapinėmis, miegmaišiais, virtuvės reikmenimis, vandens buteliais, rūbais, kitais daiktais, todėl staigių manevrų neatliksi, o ką nors sulaužyti galima greitai.
Turbūt visai pagrįstai buvo ne vienas skeptikas, netikėjęs tokiais mūsų planais, tačiau susidėliojus dienos atstumus atsižvelgiant į reljefą, kilometrai bėgo sklandžiai, o kelionės eigoje turėjome ir keletą lengvesnių dienų: mėgavomės Batumio kurortu, aplankėme Turkiją, ėjome į kalnus, maudėmės kažkur laukuose natūralaus terminio vandens vonioje.
Kalbant skaičiais, vidutiniškai per dieną įveikdavome 80-100 km ir 1000-1500 m sukilimo. Žemiausia vieta - 0 m, aukščiausia - 2630 m. Pirmoji diena buvo rekordinė - patys netikėdami iki vakaro pakilome virš debesų į kalnų perėją 2300 m aukštyje, iš viso tą dieną surinkę apie 3300 m sukilimo. Taip pat tai buvo aukščiausia ir turbūt įspūdingiausia nakvynės vieta.
Per dvi savaites aplankėme net 7 Gruzijos regionus, iš kurių visi išsiskiria savitais žmonėmis, kitokio skonio vynu, maistu. Labai gerai tai atsispindi chačiapuriuose - tradiciniuose krosnyje keptuose blynuose iš tešlos su vietinio sūrio, mėsos ar pupelių įdaru. Labai skanus, pigus ir tinkamas produktas sportuojant. Bet net ir jie nepadėjo išlaikyti savo svorio. Grįžome pametę po 2 kg.
Ne paslaptis ir tai, kad dėl didelių temperatūros svyravimų, kai dieną keliaudavome +30°C karštyje, o naktį miegodavome +5°C temperatūroje, paskutinėmis dienomis kompaniją pagavo sloga. Svarbiausia - ne viduriavimas =)
Na, o nuosekliai su grafikais ir nuotraukomis apie tai, kaip vieną rytą teko bėgti iš gruzino namų, kaip mus saugojo policija, kur teko glaustis užklupus liūčiai, kiek ratų stipinų pakeitėme ir ką apskritai verta žinoti keliaujant į Gruziją, - jau kitame pasakojime. Iki!
