Temperatūrai nukritus žemiau nulio, nelieka abejonių, kad žiema jau čia pat. Slidūs keliai, nušalę pirštai ir žvarbūs vėjai - artėjančio sezono palydovai.
Žiema nuo važinėjimosi lauke dažnai atbaido net užgrūdintus ir patyrusius dviratininkus. Jiems treniruokliai tampa alternatyva, leidžianti išvengti ledo, sniego, lietaus, vėjo, o galbūt ir traumų.
Tačiau su tinkama žiemine apranga ir šiais patarimais galima ir toliau mėgautis dviračiu lauke, palaikyti fizinę formą ar net treniruotis. Dauguma trenerių ir veteranų sutinka, kad kova su žiemos negandomis daro mus stipresnius ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai - moko kentėti, užsispirti ir siekti tikslo, kas tikrai pravers atėjus naujam dviračių sezonui.
Kaip važiuoti apledėjusiais keliais
- Kelią rinktis atidžiai - važiuoti ten, kur keliai pažįstami, danga lygi, prižiūrima, ir neatsiras „netikėtas“ gilus šulinio dangtis ar duobė po sniegu.
- Būti atsargiam atvirose kelio vietose, nes ten didesnė ledo ir plikledžio tikimybė.
- Visada, jei įmanoma, apvažiuoti ledą.
- Jei ledas ar slidus ruožas pastebėtas per vėlai, nedaryti staigių judesių, nesukti vairo, nestabdyti - stengtis ramiai prariedėti.
Šalna ir plikledis gali pagauti kiekvieną, ypač tomis gražiomis, saulėtomis žiemos dienomis, kai taip norisi pasivažinėti. Tokios giedros dienos, aukštas slėgis eina koja kojon su žvarbiomis naktimis. Dieną aptirpusio sniego, ledo vanduo padengia kelkraščius, takelius, o naktį užšąla, sudarydamas itin ploną ledo sluoksnį. Žemai bepakylančią saulę užstoja net ilgos žolės, kurios ant kelio sudaro šešėlius, todėl ledas ten netirpsta. Atidžiausiems reikia būti dviratininkams, kurie važinėjasi pirmoje dienos pusėje.
Taip pat atsargiems reikia būti ten, kur atviri keliai, takeliai, t.y. kur nėra krūmų, medžių, tvorų. Šaltas vėjas dar labiau atšaldo dangą, todėl bet kokia ant jos patenkanti drėgmė iškart šąla.
Verta įsidėmėti, kad gatvėse barstomos druskos ir tirpstančio sniego mišinys po kelių dienų taip pat tampa slidus.
Kaip važiuoti šlapiais keliais
- Atsiminti, kad šaltis ir drėgmė sumažina padangų sukibimą su danga.
- Vanduo gali atsirasti ant ratlankio stabdymo juostos (jei tokia stabdžių rūšis), kas taip pat prailgina stabdymo kelią.
- Atsargiai važiuoti horizontaliais kelio ženklinimais (dažytomis rodyklėmis, linijomis, perėjų linijomis ir t.t.), metaliniais šulinių dangčiais, ypač posūkiuose.
- Kai šlapia, stabdžius būtina naudoti ir priekinius, ir galinius, paskirstant rankenėlių suspaudimą maždaug po lygiai.
Kartais važinėjimasis per lietų gali būti smagus, o kartais - būtinybė grįžti namo. Visais atvejais tai daryti reikia saugiai.
Dažyti kelių, takelių ruožai sušlapę tampa ypatingai slidūs. Kaip įmanoma, reiktų vengti tokių vietų stabdant, staigiai manevruojant ar posūkiuose. Kai jau per vėlu, manevrą reikia atlikti lyg ant ledo - be staigių judesių, švelniai. Jei tai posūkis - jo metu nenaudoti stabdžių - kiek išeina, pristabdyti dar iki pradedant posūkį.
Kaip važiuoti vėjuotą dieną
- Geriausia kova su vėju, be abejo, yra važiavimas grupėje (žinoma, ne pačiame priekyje).
- Važiuojant vienam, geriausia rinktis kelius tarp miškų arba tuos, kurie apsodinti krūmais, medžiais.
- Sumažinti vėjo pasipriešinimą galima pasilenkiant arčiau vairo.
- Jei vėjas labai gūsingas, būtina stipriau laikyti vairą, kad nesiblaškytumėte po kelią.
Stiprus vėjas dar kartais vadinamas nematomu kalnu. Todėl lygų kelią gali paversti lyg sunkiai įveikiamą įkalnę. Net nuokalnėse gali tekti minti, kad dviratis nesustotų. Puiki kalnų treniruotė Lietuvos lygumų sąlygomis.
Didelis vėjo pasipriešinimas verčia įdėti daugiau pastangų minant, greičiau plakti širdį, panaudoti daugiau jėgos. Tai treniruoja ne tik raumenis, bet ir savitvardą, atsparumą sunkioms sąlygoms. Po tokių pasivažinėjimų šiltas pavasario vėjelis tik glostys skruostus ir nekels jokių problemų net varžybose.
Patyrę dviratininkai puikiai supranta, kad efektyviausias būdas kovai su vėju - dviratininkų grupė. Vienas britų dviračių klubo treneris yra sakęs, jog važiavimas paskui kitą dviratininką 30 km/h greičiu leidžia sutaupyti ~18% energijos, 40 km/h - 27%. O paskui grupę - net 39%.
Važiuojant pačiam vienam, vėjo galima išvengti renkantis apsodintus kelius ar miškus. O pirmąją pasivažinėjimo pusę pasirinkus prieš vėją, grįžtant galima mėgautis dideliu greičiu pavėjui - lyg dviratininkų grupėje.
Kai nėra jokio būdo pasislėpti nuo žudančio vėjo, naudingiausia yra sumažinti vėjui tenkantį kūno plotą: per alkūnes pasilenkti arčiau vairo, o rankas dėti arčiau vairo vidurio (kai žinai, kad kurį laiką tikrai nereikės stabdžių). Esant vėjo gūsiams, verčiau važiuoti šiek tiek arčiau kelio vidurio, kad gūsis netikėtai nenupūstų į kelkraštį ar dar toliau…
Jei planuoji daryti tikslinę treniruotę pagal širdies dažnį ar galią (vatus), vėjas to neleis padaryti tiksliai, nes kintantis jo pasipriešinimas nuolat tave blaškys. Tokiu atveju verčiau palaukti ramesnio oro arba sėsti ant treniruoklio.
Šaltinis: Cycling plus
